Meno ir amatų sąjūdžio, kūrybinės veiklos pradžioje atsiskleidęs naujas požiūris į didžiųjų ir mažųjų menų tarpusavio santykį, vienijantį architektūros vaidmenį menų hierarchijoje, suteikė impulsą ne tik Vakarų ir Rytų Europos, bet ir Amerikos dizaino, dekoratyvinės dailės naujam raidos etapui, kuris įvardijamas antruoju meno ir amatų atgimimo laikotarpiu. J. Ruskino, W. Morriso moralinės, estetinės idėjos, teorinė, kūrybinė, aktyvi socialinė veikla padėjusi pagrindą kūrybiniam meno ir amatų atgimimui Didžiojoje Britanijoje, devintajame dešimtmetyje transformuojasi, keičiasi, įgauna naujų prasmių. Jaunoji karta, pritarianti vietos amatų tradicijų atgimimui, suprato, kad Morriso vizijos pakeisti socialinę aplinką rankinės, unikalios gamybos daiktais neįmanoma be mechanizacijos, pramoninės gamybos. Vieni svajojo įgyvendinti utopines socialistų socialinės lygybės, pramoninės gamybos ir kūrybos vienybės idėjas, kiti ragino grįžti į gamtą, būti nuoširdiems ir viduramžių amatininkų pavyzdžiu kūrė gildijas, stengdamiesi į meninę kūrybą įtraukti kiek įmanoma daugiau nagingų vietos gyventojų, užsiimančių tradiciniais amatais, akcentavo autentišką amatų tęstinumą. Taikomųjų menų, amatų atgimimas, skatinamas dailininkų, plačiai paplito Britanijos provincijoje, šiame procese aktyviai dalyvavo ir bažnyčia. Kūrėsi amatininkų bendruomenės, nedidelės studijos, kuriose kartu su amatininkais dirbo dailininkai. Kūrybinį impulsą atgimimui teikė tebetvyranti stipri vėlyvosios gotikos, renesanso dvasia ir iš Rytų, Japonijos, plintantys meno dirbiniai. Ypač susidomėta keramikos, metalo apdirbimo technologijomis.
Viena pirmųjų gildijų “The Century Guild” buvo sukurta dar 1882 metais anglų architekto ir dizainerio Arthuro Heygate Mackmurdo (1851-1942) iniciatyva padedant poetui ir tekstilės dizaineriui Herbertui P. Horne’ui (1864-1916) bei kitiems. Norėta dirbtuvėse įtvirtinti Morriso iškeltą menų sintezės idėją, kad dailė taptų kasdienio gyvenimo būtinybe, jo dalimi. Studijuodamas Oxfordo universitete, Mackmurdo kartu su Ruskinu aplankė Italiją, Prancūziją, studijavo senosios architektūros paminklus. Jis draugavo su Morrisu, domėjosi jo įkurta senųjų pastatų apsaugos draugijos veikla. Susivienijimas į kūrybinį darbą įtraukė labai daug dailininkų, architektų ir amatininkų. Mackmurdo buvo plačių interesų menininkas. Pats kūrė interjerus, kuriuose stovėjo jo paties suprojektuoti biuro baldai.
Keletas romantikų ir antiindustrialistų – Ch. R. Ashbee, E. Gimsonas, E. Gilias – paliko Londoną ir įsikūrė provincijoje, nes svajojo suburti neklasinę visuomenę, gyventi su kaimo žmonėmis, kartu su jais dirbti ir kurti. Vienas iš jų buvo Charlesas Robertas Ashbee (1863-1942), kuris įkūrė amatų mokyklą ir gildiją, o dirbtuves vėliau perkėlė į kaimą. Sekdamas Morriso pavyzdžiu, jis pats projektavo ir gamino savo mokyklai tokius baldus kaip spintos, suolai ir stalai.
Ernestas Gimsonas (1864-1919) ir Ericas Gilias (1882-1940) – tai dar dvi ryškios asmenybės, kurios pratęsė viduramžių amatų atgimimo kūrybinę dvasią. Kartu su architektais ir baldų projektuotojais broliais Edvvardu ir Sidney Barnsley 1895 metais įkūrė dirbtuves ir net tokius baldus kaip spintos, kūrė remdamiesi apylinkėse gaminamų tradicinių baldų pavyzdžiais.
Taigi Didžiojoje Britanijoje viduramžių kultūros, meno pėdsakai, amatų atgimimo tendencijos užsitęsė ir giliai įsitvirtino. Fenomenalus ir nepaprastų gebėjimų dizaineris, akmens raižytojas bei skulptorius, puikus graveris, šriftų kūrėjas ir rašytojas E. Gilias net XX amžiaus pradžioje savo mokinius mokė ir dirbo su jais kaip viduramžių meistras su pameistriais. E. Gillo požiūris į kūrybą susiformavo dar gotikos architektūros, viduramžių amatų atgimimo dvasia. Jis mokėsi Londone W. R. Lethaby įkurtoje meno mokykloje, tęsė Morriso siekius dailininko kūrybą susieti su amatininko patirtimi. Nepaisant ištikimo prisirišimo prie viduramžių, jis buvo vertinamas kaip žymiausias šriftų kūrėjas.