Vertimas žodžiu yra pranešimo ar kitokio pobūdžio teksto žodinis vertimas. Vertimo žodžiu istorija menkai dokumentuota, tačiau apskritai tyrinėtojai sutaria, kad tai daug senesnė veikla nei vertimas raštu. Nuo pastarojo ji skiriasi keliais aspektais. Pirma, žodžiu verčiantis asmuo privalo sugebėti daug daugiau: be kita ko, jis turi būti žodinio kontakto specialistas. Antra, raštu verčiantis vertėjas, prieš atiduodamas galutinį variantą, turi santykinai neribotas galimybes atlikti pataisymus, o žodžiu verčiantis žmogus turi sukurti produktą „realiuoju laiku“ be galimybės grįžti ir pataisyti. Kitaip tariant, vertimas žodžiu, skirtingai nei vertimas raštu, yra negrįžtamas, netaisomas ir nepatikrinamas procesas. Trečias dalykas, vertėjas visas būtiniausias žinias turi turėti iš anksto, nes gauti kolegų patarimą ar peržvelgti nuorodas vertimo metu neįmanoma. Taigi vertėjai žodžiu yra vykdytojai, priimantys sprendimus savarankiškai, patiriantys tiesioginį susidūrimą su klientu, jų darbo diena daug įtemptesnė.

Vertimai žodžiu yra įvairus konteksto prasme: verčiama konferencijose, teismuose, tam tikrose bendruomenėse ir t. t., taip pat atlikimo atžvilgiu: nuoseklusis, sinchroninis, pašnibždomis.

Nuoseklųjį vertimą atliekantis asmuo išklauso dalį teksto (kartais gana ilgą) originalo kalba ir kai ką lakoniškai pasižymi. Tada kalbėtojas stabteli ir vertėjas tuo metu verčia į reikiamą kalbą tai, kas buvo pasakyta. Taigi nuosekliajam vertimui reikia įvairių gabumų ir įgūdžių, kaip antai: vertėjas turi puikiai suprasti originalo kalbą, sugebėti daryti labai gerus užrašus, turėti daug bendrų žinių ir gerą atmintį, taip pat pasižymėti įtikinama kalbėjimo maniera.

Per nuoseklųjį vertimą teksto suvokimas ir perdavimas (vertimas) vyksta skirtingu metu. Kalbėtojas ir vertėjas kalba ne vienu metu, taigi procesas trunka gerokai ilgiau nei sinchroninis vertimas.

Sinchroninio vertimo atlikėjas yra tarsi nematomas proceso dalyvis: jis dirba specialioje kabinoje, naudojasi ausinėmis ir mikrofonu. Jis klausosi kalbėtojo ir tuo pat metu verčia į reikiamą kalbą.

Sinchroninio vertimo metodas pirmą kartą pritaikytas Niurnbergo tribunole po Antrojo pasaulinio karo. Dabar jis dažniausiai naudojamas konferencijose ir panašiuose renginiuose. Darbas intensyvus, todėl vertėjai keičia vienas kitą kas 20–30 minučių (kabinoje paprastai sėdi 2 vertėjai). Jei vertėjui prireikia pagalbos, geriausiu atveju jam gali padėti „besiilsintis“ kolega.

Sinchroninį vertimą atliekantis žmogus privalo susidoroti su trimis sunkumais. Pirma, kalbėtojas „primeta“ vertimo tempą: jo kalbėjimas gali būti ir darnus, bet gali būti ir labai greitas. Antra, kalbėtojas gali nukrypti nuo teksto, kurį vertėjas išsinagrinėjo iš anksto. Ir trečia, vertėjui gali trūkti bendrų arba specialių žinių, kai kalbėtojas sulaukia auditorijos reakcijos.

Kiek panašus į sinchroninį yra vertimas pašnibždomis. Vertėjas sėdi šalia kliento ir tyliai verčia jam į ausį. Šis metodas naudojamas įvairiuose renginiuose: dalykiniuose susitikimuose, teismo posėdžiuose, kai vertimo reikia tik 1 ar 2 dalyviams. Taigi verčiama sinchroniškai (kada ne kada verčiama ir nuosekliai). Vertimas pašnibždomis dar vadinamas šušutažu.

Būna atvejų, kai vertėjui tenka versti ir nepasirengusiam: renginio dalyvis paduoda tekstą vietoje ir paprašo jį „perskaityti“ kita kalba.

Vertimo paslaugos