Mūsų gyvenimas jau neatsiejamas nuo įvairiausios informacijos: knygų, laikraščių, internetinių tinklalapių, televizijos, įvairių laidų ar kino filmų. Jau nuo seniausių laikų, o dabar jau ir turėdami įvairiausias daugiafunkcines technologijas, žmonės dalinosi savo kultūros lobiais ir stengėsi supažindinti su ja kuo daugiau šalių. Tuo pačiu ir kitos šalys ieškojo būdų, kaip praturtinti savo šalį ne tik savo tautos gyventojų kūryba, bet ir kitų šalių kultūriniu paveldu. Taip jau nuo seno atsirado raštų bei knygų vertimai, architektūrinių paminklų aprašymų ar istorinių dokumentų vertimai ir kt. Po daugelio amžių atsiradus garsiniam kinui, buvo norima dalintis ir šios meno formos šedevrais.

Tačiau tuomet iškilo klausimas – koks turėtų būti filmo vertimas: įgarsintas tos šalies, kurioje bus rodomas, kalba, ar teksto vertimas pateiktas subtitrais? Teksto dubliavimas tokiu atveju pakeistų originalo kalbą įgarsintu vertimu. Tuo tarpu subtitrų atveju būtų girdima originalo kalba, o vertimas būtų pateiktas raštu. Abu šie variantai turi savo pliusus ir minusus, tad kokie jie?

Subtitrai. Naudojant šį variantą, pateikiamas vertimas, tačiau išlieka galimybė ir girdėti originalo kalbą. Tai labai pravartu žmonėms, kurie mokosi kažkokios kalbos. Tuomet jie gali girdėti tą kalbą ir tokiu būdu mokytis, tačiau tuo pačiu turi ir vertimą, kad galėtų suprasti ir tai, kas jiems dar nėra žinoma. Be to, net ir visiškai nesuprantant kalbos, galima jausti nuotaiką, kalbančiųjų emocijas ir kt., kai tuo tarpu įgarsinantieji gali to ir nesugebėti perteikti. Kitas subtitrų pliusas yra tas, kad, žiūrint filmą ar kitą medžiagą per kompiuterį, nespėtą perskaityti tekstą visuomet galima susistabdyti ir ramiai viską perskaityti, todėl niekuomet nieko nepraleisite. Be to, palyginus su įgarsinimu, tai daug pigesnis variantas. Tačiau subtitrai turi ir savų minusų. Jei filme kalbama daug, arba yra ilgi ir labai greiti dialogai, o žiūrima kino salėje ar rodoma per televiziją, žiūrovas gali tiesiog nespėti perskaityti vertimo ir kažko nesuprasti. Tokiu atveju žiūrėjimo malonumas gali būti ir visai prarastas. Taip pat subtitrų perskaitymas labai susijęs ir su pačiu vaizdu. Jei vaizdas šviesus, teksto vertimas, jei jis rašomas baltomis raidėmis, gali matytis blogai arba išvis beveik nesimatyti. Toks pats rezultatas būtų ir tada, jei vertimas būtų juodomis raidėmis ir parašytas tamsiame fone. Be to, žiūrint filmą ar kitą vaizdo medžiagą turinčią subtitrus reikia daug labiau susikaupti, sutelkti visą dėmesį į ekraną, todėl gali greičiau pavargti akys.

Įgarsinimas. Kai vertimas perteikiamas žodžiu tekstą įgarsinant, žiūrovui reikia „mažiau dirbti“ ir jis gali žiūrėti filmą daug komfortiškiau. Žiūrintysis gali būti ne visą laiką susikoncentravęs į ekraną, nes supranta kontekstą vien tik klausydamasis. Tačiau garsiniame vertime esama ir minusų. Ne kartą yra tekę girdėti, kaip ant originalo beveik jo nepritildžius „uždedamas“ įrašo vertimas. Tuomet kartais netgi nebeįmanoma suprasti nei vienos kalbos…

Taigi, abu šie vertimų variantai turi ir savų pliusų, ir savų minusų, todėl gerai juos pasvėrus išsirenkamas tas variantas, kuris geriau atitinka kriterijus. O žiūrovui juk svarbiausia tai, kad jis apskritai gavo galimybę susipažinti su kitos šalies menu ir gauti daugiau informacijos bei peno sielai.

Vertimų biurai, Vertėjas