Šiaurės kraštuose tebegyvuoja glaudus tradicijų ir moderniosios kultūros ryšys, kur viskas stebėtinai harmoningai susipina su šiuolaikinio mokslo, technologijų, technikos naujovėmis ir gamta. Civilizacijos procesas Skandinavijos šalyse yra išskirtinio humaniško atspalvio, kurį lemia išskirtinis dėmesys gamtai, natūralioms vietos medžiagoms, pirmiausia, žinoma, medžiui. Senas suomių posakis byloja: „medžiai grąžina viską, ką yra gavę iš gamtos, saulės, žemės“. Skandinavijoje, kaip ir Japonijoje, susiklostė net savotiškas medžio kultas. Medis įkūnija gyvybės, saugumo, žmogaus gyvenimo periodus. Per medį suvokiamas tiesioginis žmogaus ryšys su gamta, todėl dizainerių, kuriami bet kokie kieti ar minkšti baldai, nevengia demonstruoti ne tik medžio tekstūros, bet dažnai net šakos rievės kaip dekoratyvaus elemento. Kalbant apie Skandinavijos dizainą, dizainerių kūrybą, dažniausiai vartojami demokratiško humanizmo, humanistinio minimalizmo terminai.
Skandinavijos dizaineriai, kaip jau buvo sakyta, pirmenybę teikia vietos medžiagoms – pastelinių tonų beržo, pušies, buko, vyšnios medienai, jos paviršių padengia skaidriu matiniu laku, atskleisdami natūralų medžio grožį. Visuotinai pripažintų Danijos, Suomijos, Švedijos firmų kietieji ir net minkšti baldai išsiskiria medienos specifikos, medžiagos privalumų atskleidimu. Suomių dizaino patriarchas Tapio Wirkkala iš daugybės medžio sluoksnių unikalia technologija pagamintų medienos lukšto blokų, kurios buvo tarsi pertvaros, sukūrė unikalius skulptūrinius reljefus, dekoratyvinius objektus. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje tai buvo novatoriški sprendimai. Jo darbai buvo eksponuojami Milano trienalėse, Amerikoje, kūrinių reprodukcijos apkeliavo visų specializuotų žurnalų puslapius.
Palyginus tradicinį Skandinavijos šalių liaudies architektūros paveldą, esminių skirtumų tarytum nepastebima. Kiek daugiau skirtumų aptinkama Švedijos kultūroje, liaudies tradicijose, kurias lėmė įtakingos karalystės Baltijos regione istorinė praeitis. Tačiau galingos valstybės statusas nepakeitė atšiaurių gamtos sąlygų. Uolėtuose užutekiuose, fiordų slėniuose įsikūrę Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Danijos gyventojai savo namus dažydavo geležies oksidu, sumaišytu su derva, baltai pabrėždami sienų sandūras, langus, duris. Todėl beveik visur dominuoja gelsvas, rusvai rausvas koloritas. Mėgstama mėlyna indigo spalva, simbolizuojanti vaiskų šiaurės dangų ir vandenį. Tradicinę spalvų gamą aptinkame ir šiuolaikiniuose pastatuose. Gyvenamuosiuose namuose betono statybinės plokštės dažnai dažomos rusvai, o sujungimo linijos išryškinamos baltai. Statybų metu iš betono gaminamų liejinių paviršiuje specialiai paliekama neužglaistyta medžio lentų klojinių faktūra, kaip užuomina Į medinę architektūrą.
Gamtos teikiamos žaliavos nulėmė specifinių verslų plėtrą. Vandens keliai buvo pagrindinė susisiekimo, prekybos ryšių priemonė. Plukdomi sieliai, sakai, žvėrių kailiai, rūda, skatino atsirasti verslus šalia vandens telkinių. Amatininkų dirbtuvės, pirmosios manufaktūros kūrėsi prie jūros užutėkių, ežerų, upių pakrantėse, kur amatininkus lengvai pasiekdavo žaliavos. Ir dabar žinomiausios industrinės įmonės tebėra savo istorinėse vietovėse. Skandinavijos šalyse buvo išplėtoti medžio apdirbimo, tekstilės, keramikos, stiklo amatai, kurie palengva išaugo į pramoninę gamybą. Šviesi mediena, natūrali vilna, lino pluoštas sukūrė santūrią, pastelinę spalvų gamą. Šiaurinėse platumose atsiranda ryškesnių raudonų, mėlynų spalvų, kurios gerai matyti baltuose sniego toliuose. Ypač spalvingi drabužiai, spalvos derinamos prie elnio kailio.
