Kai mažoji Eglutė gimė, niekas nežinojo, kad mergaitė visam gyvenimui turi labai rimtą ligą, vadinamą cukralige. Iš tiesų vaikystėje pirmieji cukraligės požymiai dar nepasirodė, tačiau, vėliau, bėgant laikui, mama susirūpino, kad kažkas gali būti negerai.
Paauglystėje gulėjo ligoninėje
Mamai kilo įtarimas, kad gali būti kažkas susiję su cukralige arba skydliaukės veikla, nes vienos draugės sūnus taip pat sirgo cukralige, taigi, buvo žinomi, kokie yra jos požymiai. Eglutės mama žinojo, kad dažnas silpnumas, galvos svaigimas, labai didelis troškinimas naktimis gali būti simptomai šios nepagydomos ligos. Todėl ji ir nusprendė atlikti tyrimus. Eglutė labai dažnai naktimis išgerdavo po dvi stiklines vandens, ją kankindavo ir silpnumas, ir galvos skausmai. Aišku, viską būtų buvę galima sieti ir su paprasčiausia paauglyste, bet atrodė, kad jau geriau dabar viską išsiaiškinti, negu vėliau gailėtis, kad buvo praleista pro akis tokia rimta liga kaip cukrinis diabetas.
Taigi, vieną pavasarį Eglutę iš kaimo atvežė į Kauno klinikas ir ten ją paliko. Buvo laikai, kai vaikai dar neturėdavo mobiliųjų telefonų, taigi, toks atskyrimas nuo namų reiškė ir tai, kad dabar nebus galima normaliai susisiekti su tėvais, teks būti taip atskirtai. Tačiau tai nebūtinai bus blogai, juk gal visai kartais ir reikia pasimokyti kažkokio savarankiškumo. Eglutė žinojo, kad taip bus, todėl pasiėmė daug žaislų, knygų, kortų, kad nenuobodžiautų. Pirmas tyrimas, kuris buvo ir paskutinis, tai – nuolat matuojamas cukraus kiekis kraujyje. Iš pradžių ji labai nustebo, kad visos palatoje ir skyriuje esančios merginos kasdien po kelis kartus duria sau į pirštą, lašelį kraujo numeta ant aparatėlio ir sužino, kiek turi cukraus kraujyje. Jos visos buvo tos, kurioms jau kuris laikas buvo pasireiškęs cukrinis diabetas.
Būdama ten Eglutė pajautė, ką reiškia gyventi toli nuo namų. Taip pat ji susipažino su visiškai kitokia kasdienybe, kai cukraligės požymiai yra pagrindinis dalykas, į kurį turi nuolat susitelkti. Eglutei taip pat buvo atliekama ir daug kitokių tyrimų – skydliaukės echoskopija, nuolatiniai kraujo tyrimai, akių dugno tyrimas, kompiuteriniai tyrimai, kardiogramos, echoskopijos ir pan. Galų gale paaiškėjo, kad be insulino gliukozės kiekis kraujyje visada yra per didelis. O tai reiškia tik viena, nes tai – pagrindiniai diabeto simptomai.
Naujas gyvenimo etapas
Taigi, grįžus iš ligoninės atėjo laikas išmokti gyventi naują gyvenimą. Jeigu kadaise švirkštai reiškė kažką labai baisaus, nuo šiol jie buvo tai, be ko nebebuvo galima įsivaizduoti savo gyvenimo. Teko leistis insuliną prieš kiekvieną rimtesnį gliukozės vartojimą. Taip pat visada su savimi turėti gliukozės tablečių, kad, jeigu cukraus kiekis visai nukristų, būtų galima jų greitai suvartoti ir pasikelti tą skaičių į viršų. Tad Eglutei reikėjo išmokti pačiai reguliuoti tuos rodiklius, nors pradžioje daug pagalbos jai suteikė mama. Mokykloje gyvenimas taip pat pasikeitė. Prieš kiekvieną valgymą Eglutė eidavo į medicinos sesers kabinetą, kur susileisdavo insuliną. Vaikai žinojo apie mergaitės ligą, niekas nesišaipė, visi buvo supratingi. Net draugės, prieš einant į valgyklą, Eglutės palaukdavo prie sesutės kabineto, kad visos kartu galėtų eiti pavalgyti. Juk vaikams tokie dalykai dažniausiai būna gana svarbūs. Taigi, pamažu Eglutė prisitaikė ir išmoko naujo gyvenimo būdo, kuris nebuvo labai sunkus. Dabar ji jau džiaugiasi, kad į rinką ateina naujos kartos patobulinti sprendimai, leidžiantys automatiškai reguliuoti cukraus kiekį kraujyje.