Istorija: kalvystė

Pirmieji metalo gaminiai atsirado geležies amžiuje. Greičiausiai, to laikmečio žmonės pastebėjo, kad geležies uolienos esant aukštai temperatūrai keičia savo formą, o atšalusios vėl sukietėja. Geležis greitai buvo pritaikyta buityje ir kare. Naudojant kaltinę geležį, metalo gaminiai buvo gaminami 4 tūkstančius metų. Būtent apie kalvystės ir geležies apdirbimo vystymąsi ir papasakosiu šiame straipsnyje.

Tik per pastaruosius kelis šimtmečius, vykstant pramoniniam perversmui, šio metalo apdirbimo technika stipriai pasikeitė. Pagrindinės priežastys buvo dvi: akmens anglies pagalba pradėta pasiekti labai aukštą degimo temperatūrą, reikalingą įvairesniam geležies apdirbimui ir gebėjimas iškasti geresnės kokybės geležį iš žemės ertmių. Bet sugrįžkime į praeitį… Pirmosios geležies rudos apdirbimui naudotos krosnys buvo labai mažos, pagamintos iš molio. Jose taip pat buvo deginama anglis. Norint padidinti degimo karštį į krosnį specialiais vamzdžiais buvo pučiamas oras. Į krosnį įdėta geležies ruda suformuodavo kumščio dydžio geležies gabalą, kuris kalant kūju buvo formuojamas į norimą gaminį. Geležies apdirbimas vystėsi negreitai, tik apie 450 metus prieš Kristų pasiekė D.Britanijoje įsikūrusias gentis.

Romos imperija išpopuliarino kalvystę savo užkariautose teritorijose. Iki tol vidurio Europoje buvo naudojami pirmykščiai geležies apdirbimo metodai. Stipri Romos civilizacija, užkariaudama Galiją ir D. Britaniją, šiose teritorijose steigė prekybos centrus – taip augo poreikis ir metalo gaminiams. Vis dėlto sugriuvus Romai ir prasidėjus tamsiesiems amžiams kalvystės menas beveik netobulėjo. Galima pastebėti, kad tuo laikotarpiu atsirado kalvystės specializacijos, tai yra meistrai užsiimdavo tik tam tikros prekės gamyba, pavyzdžiui: šarvų, kalavijų, buities reikmenų, architektūrinių apdailos detalių.

1299 metais Londone pirmą kartą paminėta kalvių gildija (angl. „The Worshipful Company of Blacksmiths“). Būtent šių gildijų pagalba metalo apdirbimas vėl pradėjo tobulėti. Srities specialistai šiose bendrijose dalijosi patirtimi, užmegzdavo ryšius su pirkliais. XIV amžiuje Anglija pradėjo garsėti savo metalo gamybos technologijomis. 1496 metais Susekso mieste buvo pristatyta pirmoji aukštakrosnė, pakeitusi visą geležies apdirbimo procesą. Šis atradimas leido gaminti didelį kiekį ketaus tipo geležies.

Iki XVII amžiaus kalvystėje neįvyko didelių pokyčių, tačiau būtent tada prasidėjo pramonės perversmas, visam laikui pakeitęs metalo apdirbimo technologijas. Ketaus gamybai buvo pasitelktos mechanizuotos mašinos, tuo tarpu rankų darbo tapo nebereikalingos. Kalviai neteko dalies savo užsakymų.

Henry Bessemer 1855 metais užpatentavo plieno gamybos procesą. Šis metalas buvo kur kas stipresnis už geležį, o jo gamybos procesas buvo gerokai pigesnis, nei kaltinės geležies. Manoma, kad 1975 metais kaltinės geležies gamyba buvo sustabdyta, šiuo metu ši medžiaga laikoma išnykusia. Mažus šio tipo geležies kiekius apdirba metalo kūrinius gaminantys kalviai. Tačiau kaltinė geležis yra 10 kartų brangesnė nei plienas.

Šiandien mes savo butyje naudojame be galo daug rūšių metalo gaminių, kurie yra gerokai lengvesni ir stipresni nei naudoti praeityje. Žinoma, metalą pakeitė ir pigesnės medžiagos, tokios kaip plastmasė, guma.

Kažkada kiekviena gyvenvietė savo tarpe turėjo bent vieną kalvį. Mūsų laikais kalvystės, kaip profesijos pozicijos bendruomenėse gerokai pasikeitė. Mums nebėra poreikio kaustyti žirgus, laukti kol bus pagamintas įrankis žemės apdirbimui ar, pavyzdžiui, tvoros vartai. Šiuolaikiniai kalviai mokosi dailės akademijose ir dažniausiai specializuojasi mene. Gamina architektūrines dekoro detales, metalo skulptūras, išpuoštus tvorų vartus… Taigi po truputį kalvystės menas atgyja, tačiau įgauna visai kitokią prasmę. Pasaulinės tendencijos taip pat pastebimos ir Lietuvoje.

senovės kalvystė