Prie euro zonos Lietuva prisijungė 2015-ųjų sausį, tad daugiau nei pusantrų metų drauge su kitomis 19 valstybių narių naudoja šią valiutą kasdieniniame atsiskaityme už įvairias prekes bei paslaugas. Tačiau, kaip visa tai buvo pasiekta? Kaip euro monetos pakeitė nacionalinę valiutą? Tam, kad tai nutiktų, Lietuva turėjo atitikti konvergencijos kriterijus, taikomus valstybėms, siekiančioms tapti euro zonos dalimi.

ES valstybės, tinkamai suderinusios ekonominę bei valiutų kurso politiką, vykdančios reikalavimus atitinkančią fiskalinę politiką, gali įstoti į euro zoną. Verta pastebėti, jog euro įvedimo procesai Lietuvoje prasidėjo gerokai anksčiau nei 2015-ųjų pradžia. Dar 2002-ųjų metų vasario mėnesį litas buvo susietas su euru neatšaukiamu kursu – 1 euras lygus 3,45280 lito.

Eurų monetosKalbant apie konkrečius konvergencijos kriterijus, jų yra keli. Visų pirma, nustatomas kainų stabilumas – tai yra vidutinė metinė infliacija. Ji yra apskaičiuojama remiantis suderintu vartotojų kainos indeksu (SVKI), kuris neturi būti didesnis 1,5% už trijų, stabiliausias kainas euro zonoje, turinčių valstybių infliacijos vidurkį. Čia svarbu ir tai, jog tai nebūtų laikinas procesas, o toks, kurį galima išlaikyti.

Taip pat, didelis dėmesys skiriamas ir valstybės mokėjimo balansui. Tai yra visų valstybės sąskaitų sistema, parodanti sandorius valstybėje konkrečiu laikotarpiu, kuriuos vykdo gyventojai, įmonės bei vyriausybė. Norint prisijungti prie euro zonos negalima turėti didesnio valdžios sektoriaus deficito nei 3%  BVP (Bendrojo vidaus produkto) – išimtis taikoma tada, kai deficito lygis sparčiai mažėja. Kuo deficitas valdžios sektoriuje mažesnis, tuo patikimesnė valstybė yra – kitos valstybė labiau pasitiki ja, investuoja į ją, o tai prisideda ir prie šalies ūkio augimo bei finansinio stabilumo. Tuo pačiu metu, valstybės sektoriaus skola negali viršyti 60% BVP (arba privalo sparčiai mažėti).

Norėdama, jog euro monetos būtų naudojamos kaip atsikaitymo priemonė valstybėje, šalis privalo bent du metus priklausyti VKM II (valiutų kurso mechanizmui). Jis numato ±15% nacionalinės valiutos svyravimą euro atžvilgiu.

Galiausiai, ilgalaikės palūkanų normos negali būti daugiau nei 2% didesnės už tris stabiliausias kainas turinčias euro zonos šalis. Tai nustatoma išvedus aritmetinį vidurkį.