Žmonės keliavo visais laikais – tiek Antikoje, tiek Viduramžiais, tiek ir vėlesniais laikotarpiais. Logiška, jog skyrėsi tik keliavimo būdai bei kelionės trukmė. Jei šiandien atstumą nuo Romos iki Londono galime įveikti vos per kelias valandas skrisdami lėktuvu, tai pavyzdžiui Viduramžiais tokia kelionė užtrukdavo nuo 4 savaičių (jojant arkliu) iki 7 savaičių (einant pėsčiomis).
Įdomus faktas yra tai, jog jau Romos laikais buvo žinomos poilsinės kelionės – romėnai keliaudavo, norėdami pamatyti gladiatorių kovas ar pailsėti Neapolio paplūdimiuose. Žinoma, kelionės trukmė nebuvo griežtai apibrėžta, nes nebuvo įmanoma numatyti visų kelionės metu iškilsiančių kliūčių. Tad kelionė galėjo užimti nuo savaitės iki kelių mėnesių.
Venecijoje nuo XIV amžiaus egzistavo netgi savotiškos kelionių agentūros (licenzijuoti kelionių organizatoriai), kurios organizuodavo piligrimines keliones į Šventąją Žemę – Jeruzalę. Buvo organizuojamos netgi šiandien taip vadinamos „all inclusive“ kelionės – suorganizuojamas laivas, parenkama vieta laive, maisto kiekis ir netgi vergų skaičius. Šios licenzijuotos kelionių agentūros aršiai konkuruodavo tarpusavyje ir tai rodo, jog kelionės buvo tikrai labai populiarios.
Daugelis galvoja, jog žmonės senovėje keliaudavo arkliais su vežimais. Netiesa, kelionė vežimu buvo laikoma kilmingųjų privilegija. Tuo tarpu paprasti žmonės turėjo dvi keliavimo alternatyvas: arkliu arba savomis kojomis. Žinoma, buvo keliaujama ir laivais, tačiau toks keliavimo būdas buvo laikomas pačiu pavojingiausiu.
Žinoma, Antikoje ar Viduramžiais niekas net neįsivaizdavo tokio kelionių pasiūlymo kaip paskutinė minutė – tai jau šių dienų keliavimo būdas. Tačiau daugelis kitų keliavimo būdų egzistavo dar tada, kai nebuvo jokių modernių technologijų.