Ūžė ir praūžė taip ilgai lauktas kalėdinis laikotarpis. Likus kelioms savaitėms parduotuvėse buvo jaučiama lengvos, o kartais ir sunkesnės formos masinė psichozė, kurios metu buvo šluojamos maisto lentynos ir perkamos įvairaus plauko rašytojų išleistos knygos. Svarbiausiu dalyku bent trumpam sugebėjusiu aptemdyti pirkėjų protus tapo išpūstai „didelės“ nuolaidos ir noras bent trumam pagyventi ne pagal išgales.
Tenka pripažinti, kad gruodžio mėnuo tikrai skaudžiai kerta per piniginę ir tik retam pavyksta šiuo švaistūnišku periodu sutaupyti. Kalėdinės dovanos patuština kišenes bene visiems, kurie turi kad ir keletą atliekamų pinigų. Net gyvūnai šiuo laikotarpiu džiaugiasi. Turbūt ištisą mėnesį meilės iš šeimininko jie sulaukia mažiau, tačiau tai bent iš dalies kompensuoja kramtomos, cypiančios ar kitaip plaukuotus ar beplaukius naminukus Kalėdų rytą pradžiuginančios dovanos.
Sėdime visi akis į kompiuterius sumerkę ir laukiame pasaulio pabaigos. Nesivarginame patys pagaminti ar užrašyti šventinio atviruko. Internete pasidomime kokios dovanos vyrams šiuo metu populiariausios, tačiau neišgirstame savo mylimųjų, kuomet jie prabyla apie savo svajones. Vaikai nebemoka žaisti kamuoliu, nešokinėja per šokdynę, nestato smėlio pilių ir nekepa bandučių. Tačiau geriau nei bet kas žaidžia telefonu ar kompiuteriu. Būdami maži taip laukdavome pamokų pabaigos, kad galėtume pažaisti su draugais lauke, o dabar į lauką net šunų niekas nebeveda. Atsirado mat žolę imituojantis kilimėlis, tai kam čia dar vargintis. Pamirštame savo tradicijas, kalbame naudodami barbarizmus, neskatiname vaikų žaisti vaikystę ir tiesiog vegetuojame kaldami pinigus. Įstrigo atmintin seniai protingos galvos išsakyta frazė, kad pamiršęs lietuvišką žodį – pražudysi savo gimtinę. Taigi, mokomės ir mokomės lietuviškai kalbėti. Atrodo, kad tai tarsi į kraują įaugę, tačiau išvažiuojam užsienin ir po kelių mėnesių sakinio nebesurezgame. Juk kas svarbiausia didžiojo fabriko lietuviui – bapkės ir skudurai, bapkės ir skudurai…
Ech, skanėstai… Ir kokių tik jų nebuvo ant amerikoniškai nukloto šventinio stalo. Jau retas kuris prisimena, kad per Kūčias nevalia valgyti mėsos, o po balta staltiese derėtų padėti bent nedidelį pundelį šiaudų ar šieno. Sakote, kad burtais jau netikite? Tačiau mūsų laikams tai derėtų priimti daugiau kaip smagų žaidimą ir pasibuvimą kartu su artimiausiais šeimos nariais. Gyvenimas miestuose modernizuoja ir transformuoja senovinius papročius ir tradicijas. Retas kuris išėjęs laukan rastų tvorą su štakėtais ir bandytų ją apglėbti. Jei rankos apglėbs lyginį stulpelių skaičių – metai žada tuoktuves, sakydavo senoliai. Dar vienas paprotys byloja apie piršlius ir pusę iš kurios jie atvyks. Taigi jei veda smalsumas, išeikite Kūčių vakarą laukan šunų skalijimo pasiklausyti. Iš kurios pusės vėjas atneš jų lojimą – iš ten ir piršliai atvažiuos. Tačiau šiais laikais mieste girdimas šunų lojimas greičiau sklinda iš perpildytų globos namų. Baigėsi šventės ir pasipildė globos nameliai ir šuniukais, ir kačiukais… Kada žmonės supras, kad tai ne kalėdinės dovanos ir atsakingai pažvelgs į gyvūnų auginimo bei priežiūros klausimus. Gražus mažas kačiukas švelniai murkia glostomas, tačiau nagais purkštelėjęs per murzinus langus maskuojančią užuolaidą jau vejamas lauk. Savo vidų išsivalykime, savęs įsiklausykime, įvertinkime ką turime dabar ir čia… Geriausias draugas gali būti nei kiek veislinių požymių neturintis mišrūnas. Ir tam prireiks labai daug… Labai daug meilės, daug rūpesčio, daug supratimo… Tačiau mažai pinigų.
Su šia mintim palieku jus, mieli skaitytojai, pagalvoti ar tas šventinis laikotarpis, kuris tik pildė prekybininkų kišenes, bent kiek praturtino Jūsų širdis?