Žmogaus gyvenimą sudaro konkretūs periodai, kurių kiekvieno pabaigą, kito pradžią žymi tam tikros apeigos. Jos skirtos atitinkamai asmens gyvenimo ciklo daliai visuomenėje įteisinti. Asmeniui ypatingai svarbus bendruomenės pripažinimas, kadangi socialinės priklausomybės aspektas yra vienas reikšmingiausių. Pirmasis toks įteisinimas yra krikštynos, žmogaus įvedimas ne tik į pasaulietinę, bet taip pat ir į religinę bendruomenę. Tokiu būdu kuriami nauji socialiniai ryšiai, kurie pasireiškia neseniai į pasaulį atėjusio nario įsileidimu į visuomenę. Nuo seno šiose apeigose naudojama ir krikštynų atributika.
Lietuviai nuo seno turi išskirtines savo švenčių tradicijas. Mūsų krašto žmonėms yra itin svarbu susiburti ir kartu paminėti iškiliausias, gražiausias ir svarbiausias gyvenimo šventes. Ąžuolo vainikas, šieno kvapas, kaimiška dvasia traukia ir suburia krūvon keletą kartų prie vieno, bendro stalo. Puoselėti savo tautos tradicijas kaimiškoje aplinkoje kur dar jaučiama protėvių dvasia yra itin žavu.
Gimęs kūdikis yra bejėgis, todėl juo rūpinasi artimiausi žmonės – tėvai, giminės, kurie siekia vaiką įtraukti į šeimą ir bendruomenę, susietą papročiais, taisyklėmis, tradicijomis, moralinėmis nuostatomis bei religija. Pirmiausia tai atliekama krikšto metu, kada kartu su vardu kūdikiui suteikiama priklausomybė krikščionių bendruomenei. Krikštas, kaip sakramentas turi išvalymo nuo gimtosios nuodėmės prasmę, nes pagal krikščioniškas dogmas, kūdikis į pasaulį ateina “nešvarus”, todėl krikštas yra apsivalymas, vartai į gyvenimą. Tuo tarpu dalyvaujantys apeigose krikštatėviai tampa kūdikį su bendruomene ir religija jungiančia grandimi.
Kalbant apie krikštą, kaip vaiko socialinį ir religinį įteisinimą, pirmiausia, derėtų išsiaiškinti krikšto priežastis. Taigi, įžvelgti motyvus pastūmėjusius už vaiką atsakingus asmenis atlikti apeigas įvedančias naująjį bendruomenės narį tiek į socialinę, tiek religinę terpę yra gan įdomu.
Dažniausiai tėvai imasi iniciatyvos privesti prie Dievo savo vaikus, nes reikia laikytis esminių religijos nustatytų taisyklių. Be to, čia juntamas ir bendruomeninis motyvas – šeimoje gyvuojanti tradicija, juk taip nuo seno yra daroma. Kartais įtaką tam daro seneliai ar net kunigai. Taigi, vis dar yra išlikusi stipri religinių dogmų įtaka bei itin sureikšminamas priklausymas krikščioniškajai bendruomenei.
Visų pirma, žvelgiant į tradicijų šaknis minimas tikėjimas, esą nekrikštytas vaikas yra lengviau pažeidžiamas, įtakojamas bloga linkinčių mitinių būtybių, tokių kaip raganos, velniai. Kalbama ir apie tai, kad nekrikštytas vaikas yra silpnos sveikatos. Dar XX a. pradžioje buvo žinomi įsitikinimai esą vaiką galėsiančios pavogti laumės, vietoj nekrikštyto kūdikio padėsiančios savąjį. Tikėta, jog prie nekrikštyto kūdikio lopšio budi velnias, todėl moterys prieš guldydamos miegoti žegnodavo vaiką, tokiu būdu užtikrindamos apsaugą nuo nelabojo ir piktųjų dvasių. Tikima, kad suteikus vaikui krikšto sakramentą pastarasis gauna angelą sargą, kurio globon patenka. Dar ir šiandien daugelyje regionų išlikęs tikėjimas, esą skiriasi vaiko būklė iki krikštynų ir po jų. Vyresnius žmones galime išgirsti kalbant, kad kūdikis po krikšto būna ramesnis.
Sovietmečiu, vykdant ateizmo politiką, buvo dedama pastangų eliminuoti krikštynas kaip krikščionišką paprotį. Įvedus civilinės metrikacijos instituciją, siekta krikšto sakramentą pakeisti vardynomis. Religija traktuota kaip senųjų liaudies tikėjimų, papročių tąsa. Buvo neigiama visa krikštynų atributika. Jos patrauklumas aiškintas bažnyčios naudojamų meninių priemonių ir iškilmingumo. Stengtasi įtikinti, kad žmonės praktikuoja katalikiškas šventes ir apeigas nesuprasdami jų religinės prasmės, tačiau pastebima, kad vis dar išlieka reikšminga religinė krikštynų apeigų reikšmė, o svarbiausiu aspektu laikomas pirmapradės nuodėmės nuplovimas.
Taigi labiausiai tikėtinas krikšto motyvas yra religinių dogmų laikymasis, todėl dovanos vaikams turėtų būti atitinkamos religinei temai, turinčios prasmę. Vaikas įsileidžiamas tiek į religinę, tiek pasaulietinę visuomenę. Taip pat akcentuojamos tiek šeimos, tiek visuomenės tradicijų formuojamos nuostatos, neigiamas visuomenės požiūris į vaikus nekrikštijančius tėvus. Naujas religinės bendruomenės narys apsaugomas nuo iki krikšto jam galinčių pakenkti piktųjų dvasių, užtikrinama angelo sargo globa.
Daugiau naudingų straipsnių rasite Dekodovanos.lt dovanų idėjų puslapyje – „Krikštynų idėjos“
