Kokį čiužinį prisimenu iš vaikystės

čiuziniai vaikams
Čiuziniai vaikams

Čiužiniai vaikams gali būti pirmasis vaizdas, kurį jie pamato, vos praplėšę akis po nakties miego. Taip pat tai gali būti ir patalynės kraštelis, lovos bortelis ar pinti stipinai, o gal baltos lubos su voratinkliu, kuris taip šauniai dera kampe. Ar prisimenate, kokie čiužiniai jums pirmiausiai pratekdavo į akiratį tais laikais, kai miegodavote dar tik vaikams skirtose lovelėse, lopšiuose. Klausiu visų savo trijų seserų ir prašau, kad jos prisimintų. Juo labiau, kad mes vaikystėje dalijomės tokiais lobiais, kaip čiužiniai vaikams. Žinoma, tik tais atvejais, kai viena jau išaugdavo, o kažkas atitekdavo kitai. Pradėsiu nuo vyriausios.

Vyriausioji Agnietė

Ji pasakoja, kad jai čiužiniai ir tie visi vaikiški lovos dalykėliai labai kažkuo primena radijo programą. „Žinai, kai kartais kažkur važiuoju tarpmiestiniu autobusu, aš išgirstu, kaip užgroja radijas. Pati neklausau tokių dalykų, tikriausiai tai pirmoji Lietuvos radijo programa. Iš pradžių nuskamba tokios triūbos, trimitai, o tada tas pats vyro balsas sako „Lietuvos radijas. Lietuvoje yra tiek ir tiek valandų“. Visada, kai tik tai išgirstu, prisimenu, koks pasaulis tada buvo mums, vaikams, o radijas sakydavo lygiai taip pat. Žinau ir tai, nuo ko prabusdavau vaikystėje. Ir ne vieną kartą kaip tik tai ir buvo būtent Lietuvos radijas. Kaip ir dabar prisimenu, išgirstu tą garsą, atsimerkiu, mūsų čiužiniai vaikams man pirmame plane, nes visada kažkaip keistai ant šono miegodavau. Ir kas toliau? Diena prasideda. Pamenu, kad pas mus buvo tokie net keli čiužiniai vaikams su visokiais pasakų personažais. Man geriausiai įsiminė Buratinas, gal dėl to, kad aš su juo šiek tiek tapatindavausi. Juk mano nosis visada buvo ilga ir riesta, o ir mėgau rengtis vėliau visada taip kvailai, šiek tiek klouniškai“.

Alisos pasakojimas

Vidurinioji sesuo Alisa sako, kad ji irgi prisimena, kokie ciuziniai vaikams nuo 2 metu patekdavo į akiratį. „Manau, kad namuose buvo kaip tik tie patys čiužiniai, nes ir aš miegojau ant tokio su Buratinais. Bet man tai turėjo dar didesnę reikšmę. Žinai, kai mano vardas Alisa, tai man jau nuo mažumės kas nors vis skaitydavo tą pasaką apie Alisą stebuklų šalyje. Taip ir augau. Tai tas čiužinys, kuriame buvo daug vaikiškų pasakų personažų, mane kažkaip tiesiog įmagnetindavo. Nes aš visada galvodavau: jeigu aš irgi esu iš pasakos, tai kodėl manęs čia nėra? O gal yra? Kuri aš galėčiau būti, ar ta su mėlynais plaukais ir užrašu „Malvin“, o gal ta su raudona kepuraite ir krepšeliu bandelių? Tie ekologiski ciuziniai vaikams tikrai buvo kažkas stebuklina“.

Mano, Onutės istorija

Aš esu trečioji sesuo, pati jauniausioji. Kitaip, nei mano seserys, nemiegojau ant tų pasakiškų čiužinių, nors mūsų tėvai, ryškiai matosi, buvo kaip reikiant prisiskaitę pasakų. Todėl man jau buvo užsakinėjami ciuziniai vaikams internetu, nors gal ir klystu, gal dar interneto nebuvo. Bet jeigu augčiau dabar, tai tikrai taip būtų. Bet man buvo reikalingi ortopediniai ciuziniai vaikams. Ir nors mano ornamentai buvo labai paprasti, jie irgi žadino vaizduotę. Daugiausiai aš į juos žiūrėdavau prieš užmigdama, kai nusislinkusi į lovos kraštą stengdavausi užmigti. Labai bijojau tamsos, todėl tėvai palikdavo įjungtą šviesą. Žiūrėdavau į taškelius ir galvodavau, ar man pavyktų juos suskaičiuoti, skaičiuodavau. Galvodavau, ar vienodas atstumas tarp jų.