vizitinėNors vizitines korteles dažnai matome visuose filmuose, tačiau gyvenime su jomis susiduriame rečiau. Paprastai filme kiekvienas žmogus net ir paprastame susitikime gali turėti savo vizitinę kortelę ir ją pasiūlyti pašnekovui išsiskiriant, ar prisistatant. O kur gyvenime realiai gauname vizitines korteles, ir kada turime progą jas pasiūlyti? Klausiame skirtingų žmonių ir bandome suprasti, kuo reikšmingas vizitines korteles maketavimas, jos pateikimas ir ar ji tikrai būtina.

Aistė, žurnalistė

Man, kaip žurnalistei, dažniausiai vizitines korteles maketavimas būna mažiau svarbus, tačiau apskritai labai svarbu turėti savo kortelę. Tikrai dažnai tenka važiuoti į visokias vietas, rengti reportažus apie įvairius skirtingus dalykus ir tai gali reikšti tiesiog nebaigtus pokalbius. Juk tikrai labai dažnai taip būna, kad nespėju nieko per daug iki galo išsiaiškinti, ir jau reikia išvažiuoti. O dar galvoji, kad reportažą galėtum pratęsti, kad dar tau gal prireiks tų žmonių. Tada, ypač tai veikia kaimuose, palieki tiesiog savo vizitines korteles. Vilniuje žmonės nesijaučia tokie atsakingi už kažkokius įvykius, nes didmiesčiai tuo pasižymi. O kaimuose, mažuose miesteliuose žmonės tiesiog lėkte lekia jums pasakyti viską, ko žino. Todėl Baltijos Kopija atspausdinusi man korteles neapsiriko. Jos tikrai reikalingos ir daug žmonių jas panaudoja, paskambina man pranešti, ką dar sužinojo, pamatė ir pan.

Dovilė, studentė

Man labai dažnai žmonės paduoda savo vizitines korteles, aprašymas jų kartais būna platesnis, kartais minimalus. Bet aš niekada tų kortelių nepanaudoju. Kažkodėl jaučiu tokį keistą nemalonų jausmą, kai noriu tą kortelę išmesti. Taip, lyg sudraskyčiau žmogaus nuotrauką ar išdeginčiau joje akis. Atrodo – na va, žmogus tau davė savo vizitines korteles ant plastiko, tai kaip tu čia gali taip baisiai pasielgti ir tiesiog išmesti tai, ką tau kažkas padavė su geriausiais norais. Na, bet kažkodėl yra toks jausmas, kad man jos niekada gyvenime neprireiks. O gal tas žmogus man ją davė tik todėl, kad to reikalauja kažkoks menamas vizitines korteles etiketas, be to, ir aš pasijaučiu nejaukiai, nes neturiu, ką duoti atgal. Kartą atgal daviau obuolį.

Jurgis, projektų vadovas

Man pakankamai dažnai tenka naudoti vizitines korteles ir jas gauti. Verslo susitikimų per savaitę kartais būna net ne keli, o keliolika, ir tikrai nespėji visų žmonių užsirašyti numerių, prisiminti jų vardų ir pan. Tada vizitinės kortelės yra labai patogus dalykas. Dedu jas tiesiog į specialų dėklą, kur viską laikau, ir iš kurio visada galiu pasiimti tokią kortelę, kokios man prireikia. Pats irgi savo nešiojuosi. Kas pusė metų darau papildymą. Be to, man tai ir smagus žaidimas, nes aš mėgstu, kai man pasiūlo naują dizainą. Tada gaunu naujas, gražesnes korteles, su jomis atrodo visada kaip su naujais batais smagu. Kai kurie žmonės neturi savo vizitinių kortelių, tada prašau, kad ant mano kitos pusės užrašytų savo vardą, pavardę, telefono numerį ir el. paštą. Tada tą kortelę fiksuoju kaip ne savo, o jo, ir įsidedu į tą savo bendrą dėklą. Juokinga, nes jame tokių kortelių jau virš kelių dešimčių, tarsi aš pats dėl savęs būčiau prisidėjęs ir kortelių su savo vardu bei pavarde. Bet šiaip apskritai su tomis vizitinėmis kortelėmis visada smagu keistis. Kažkoks yra malonumas kažką žmogui duoti, ir kažką iš jo gauti, tai lyg simboliška.