televizijaTelevizija šiuo metu užima nemaža dalį mūsų gyvenimo. Prisimenant jos istoriją, pirmieji paprasčiausi televizijos bandymai Lietuvoje buvo atlikti radijo mėgėjų dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Reguliariai ir gerokai intensyviau televizija pradėta matyti tik 1957m., kai Vilniuje ėmė veikti televizijos centras. Jo galingumas buvo 15/7,5 kW, t .y., 15kW vaizdo bei 7,5kW garso siųstuvas. Šio siųstuvo bokštas siekė 180 m. Tų pačių metų balandžio 30 d. pradėta transliuota pirma televizijos programa. Parodyta laida apie kiną „Tėviškėje“, vaidybinis filmas „Prologas“. Pirmosios televizijos laidos buvo matomos tik sostinėje ir 100 km spinduliu aplink ją. Lietuvoje tuo metu buvo tik apie 30 televizorių, bet metų pabaigoje jų išaugo net iki 1,5 tūkstančio.

Pirmosios televizijos laidos buvo transliuojamos iš mažos 40 kvadratinių metrų studijos. 1958 m. buvo parodyta pirmoji laida iš Valstybinės filharmonijos, filmuota kilnojamąja televizijos stotimi. Pradžioje laidos buvo transliuojamos vos 2–3 kartus per savaitę, o jau nuo 1961 m. jas imta rodyti kasdien. Tais pačiais metais įrengta ir antroji studija sostinėje, o 1971 m. – studija Kaune. 1975 m. pradėjo veikti naujas aparatinių bei studijų kompleksas ir buvo parodyta pirmoji spalvota Lietuvos televizijos laida. Nuo tada ir prasidėjo nuolatinės spalvotos transliacijos.

Pirmieji su televizija dirbę diktoriai buvo Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas. Informacinės žinių laidos pradėtos rodyti 1957 m., o visų ir šiandien žinoma „Panorama” atsirado tik 1970 m. Taip pat buvo kuriamos ir įvairios pažintinės laidos: gamtosaugos, sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir kitokios. Buvo rengiamos ir mokomosios laidos, daug dėmesio skirta menui ir kultūrai. Nuo pat televizijos pradžios didelis dėmesys buvo skiriamas laidoms vaikams. Jiems buvo rodomi animaciniai ir vaidybiniai filmai, rengiami konkursai „Mano pasaulis”, „Dainų dainelė” ir kiti. 1957 m. sukurtas pirmasis Lietuvoje televizijos spektaklis, režisuotas V. Gruodžio – „O vis dėlto ji sukasi”.

Svarbus įvykis Lietuvos televizijos istorijoje yra Vilniaus televizijos bokšto statybos. Šis pastatas dar ir šiandien yra aukščiausias Lietuvos statinys, kuris buvo statomas 16 metų ir baigtas 1980 m. gruodžio 30 d. Vilniaus televizijos bokštas leido padidinti vienu metu veikiančių televizijos programų skaičių iki keturių, žymiai patobulinti vaizdo priėmimo kokybę bei padidinti radiofonijos programų, kurios yra transliuojamos ultratrumpųjų bangų diapazonu, skaičių, padidinti jų priėmimo aprėpties zoną bei pagerinti garso kokybę.

Televizijos bokštas kartu su pamatu sveria apie 30 tūkst. tonų, jo aukštis – 326,5 m, o užstatymo aikštelė užima net 3355 kvadratinius metrus. Bokšto kamienas yra 190 metrų aukščio tuščiaviduris gelžbetoninis vamzdis, kurios skersmuo apačioje siekia 15 m, o kylant į viršų susiaurėja iki 8 m. Jo tūris bene 53 tūkst. kubinių metrų. Viršutiniame žiediniame statinyje yra įrengta 80 vietų kavinė „Paukščių takas” bei apžvalgos aikštelė. Jos turi besisukančias grindis, kurios apie savo ašį apsisuka per 45 minutes. Esant šioje vietoje geru oru Vilniaus ir jo apylinkių vaizdus galima matyti net 50 km spinduliu.

Televizijos bokštas buvo ypač svarbus tiek Lietuvos televizijai, tiek ir pačiai Lietuvai. Juk 1991 m. sausio 13-ąją jis buvo užimtas sovietinės armijos. Nepaisant to, dėl Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojų pastangų bei sumanumo, net ir užėmus televizijos bokštą Vilniuje buvo galima matyti Nepriklausomos Lietuvos televiziją, pranešančią svarbiausias naujienas, ir girdėti radijo programą, kadangi buvo sumontuoti ir kiti siųstuvai, kurie leido tęsti transliacijas. Šiuo metu Vilniaus televizijos bokštas traukia vilniečius ir sostinės svečius jame apsilankyti, pasižvalgyti po sostinės apylinkes.

1996m. Lietuvos Respublikos Seime buvo priimtas Visuomenės informavimo ir LR nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, kuris ir dabar reglamentuoja visą valstybinės televizijos veiklą. Jis garantuoja demokratiją šalyje ir užtikrina visos visuomenės tiek socialinių, tiek ir kultūrinių poreikių patenkinimą.
Šiuo metu Lietuvos televizija yra transliuojama apie 18 valandų per parą ir yra matoma visoje šalyje. Tai vienintelė visuomeninė televizija šalyje, kuri puikiai atspindi visų visuomenės sluoksnių interesus. Televizija žiūrovams rodo kokybiškas informacines, kultūrines ir pramogines, švietėjiškas programas. Lietuvos televizijos programa yra sudaryta iš 26 proc. informacinių laidų, 11 proc. visuomeninių ir publicistinių laidų, 10 proc. pažintinių, 7 proc. kultūrinių, 11 proc. pramoginių, 3 proc. sporto ir beveik 3 proc. religinių ir tautinių mažumų laidų. Likusią dalį sudaro vaidybiniai, dokumentiniai filmai bei serialai.

Šiandien Lietuvos valstybinė televizija išgyvena ne ypač palankius jai laikus. Nepriklausomybės laikais atsiradusios kelios komercinės televizijos stotys atėmė nemažą auditorijos dalį iš sovietiniais laikais konkurencijos neturėjusios televizijos. Nacionalinė televizija yra stipriai kritikuojama, ji negauna pakankamo finansavimo iš valstybės. Dėl šios priežasties ji klimpsta į skolas ir yra peikiama dėl nesugebėjimo gerai dirbti, pritraukti žiūrovų, išsiversti su valstybės biudžeto skirtomis lėšomis.
Nors valstybinė televizija yra seniausia Lietuvoje ir turi beveik 60 metų patirtį, tačiau ji turi ir šiek tiek išlikusio sovietinio požiūrio į darbą… Lietuvos nepriklausomybės pradžioje buvusi lyderė ją žiūrinčių žmonių skaičiumi, šiuo metu pritraukia gana nedidelę auditorijos dalį. Taip yra dėl nepakankamo finansavimo ir dėl visuomeninės televizijos misijos, kuri dabar nebeaktuali, nes ji siekiama rodyti ne tai, kas labiausiai įdomu masėms, o tai, kas šviečia visuomenę ir skleidžia kultūrą. Nepakankamam finansavimui įtaką daro ribojama reklama, kadangi televizijai, kuri gauna finansavimą iš valstybės biudžeto, yra draudžiama jos rodyti tiek, kiek rodo komercinės televizijos.