Senosios virtuvės istorijos

Visais laikais virtuvės patalpa buvo vienas iš svarbiausių viso namo kambarių, juk ten gimdavo prabangios vakarienės ar kuklesni pietūs. Tačiau kaip su laiku kito virtuvės baldai? Kas tam turėjo didžiausią įtaką? Prisiminus skirtingus istorijos laikmečius pastebėsime, kad toji namų dalis ne visuomet buvo labai prezentatyvi. Nepalyginsime jos interjero vaizdo prieš šimtmetį ir dabar, tačiau galime tik įsivaizduoti kaip atrodė kaimo gryčios virtuvė ir kokia buvo dvaro rūmų prabanga. Tačiau neapsigaukite, nes be gražių sienų ir puikesnių indų, pastarosiose virtuvėse dirbo tie patys žmonės kurie gyveno paprastuose namuose. Dvaro ponai virtuvėje būdavo labai reti svečiai ir tose erdvėje „karaliaudavo“ tarnai. Visa tai reiškė, kad toms patalpoms tiesiog nereikalinga didelė prabanga, nes jos nemato svarbiausi asmenys. Tačiau gaminamo maisto prasme rasime didžiulius skirtumus. Kiek giliau pasidomėjus dvarininkų puotų meniu, ten surasime tokių patiekalų ir ingredientų, kad net akys raibti pradės. Jau vien kaip skamba keptas fazanas ar specialiai soduose auginami daržovių pavadinimai, tačiau ypatingų švenčių metu neapsieinama be tokių ingredientų kaip įvairios miško uogos (net ir žiemos metu) ar lazdyno riešutų miltai.

Tačiau persikelkime į tuos laikus, kai atsirado didelės gamyklos, turėjusios užtikrinti spartų pramonės augimą ir darbo žmonių išlikimą. Dažniausiai fabrikuose dirbdavo vyrai, tačiau pinigų vis tiek dažnai trūkdavo visai šeimai išlaikyti. Tuomet į darbo rinką pirmuosius žingsnius žengė moterys. Turtingų šeimų mergaitėms dirbti be abejo nereikėjo, nes tiesiog nebuvo pinigų poreikio, tačiau vis garsiau prabildavo feministiniai judėjimai ir per amžius po vyrų priespauda buvusių veiklių moterų balsai. Darbo klasės moterys dirbo gamyklose tikrai ne iš malonumo, o dėl to, kad neužtekdavo vyro uždirbamų pinigų. Tuometis darbo užmokestis būdavo labai nedidelis, o vaikų skaičius šeimoje didesnis nei šiandieną. Miestuose daugėjo žmonių, kurie iš kaimo vietovių ten kėlėsi dėl uždarbio galimybių. Dėl staigių pasikeitimų prireikė daug naujų būstų ir išsigelbėjimu tapo socialinių būstų projektai. Architektai sukūrė tokį namo modelį, kuriame jų skaičiavimais galėtų gyventi daug žmonių, o pastatymo išlaidos būtų minimaliausios. Kaip jau turbūt supratote, kalbama apie daugiabučius, kelių ir daugiau aukštų namus.

virtuvės baldaiTaigi grįžkime prie to kaip atrodė to laikmečio virtuvės baldai ir svarbiausia pati patalpa. 1926 metais sukurtos „Frankfurto virtuvės“ išmatavimai apytikriai buvo 1,9 X 3,4 m. Tokie parametrai pasirinkti neatsitiktinai. Svarbiausia architektams ir dizaineriams tuomet buvo mintis kaip kuo labiau optimizuoti virtuvėje praleidžiamą laiką ir sumažinti statybos kainą. Tam tikslui įgyvendinti buvo atliktos specialios laiko studijos, kurių metu išaiškinami virtuvėje atliekami įvairūs darbai ir net kiek žingsnių reikia eiti nuo kriauklės iki viryklės norint sutaupyti laiko. Po išsamių tyrimų virtuvės dizainą sukūrė Margarete Schutte-Lihotzky ir šis projektas buvo įgyvendintas maždaug 10.000 naujų butų patalpų Frankfurte.

Pagal turimą pločio ir ilgio santykį virtuvės patalpa buvo tokia maža, kad joje galėjo dirbti tik vienas žmogus. Net maisto saugojimo skyriai buvo pasiekiami vaikams, tačiau šis Frankfurto virtuvės tipas įkūnijo XX-to amžiaus butų standartą. Nors ir buvo kritikos strėlių šiam „darbo virtuvės“ stiliui, kuriame tarsi į kampą įvarytos dirbo vien moterys, tačiau dėl po praūžusių pasaulinių karų vyravusio konservatizmo ir ekonominių priežasčių viskas atrodė tiesiog nuostabiai. Virtuvėje sunkiai tilpo net menkiausi baldai, o ir pati virtuvė buvo vertinama ne kaip namų ir gyvenimo dalis, o kaip darbo vieta.