Aukščiau savęs ir valstybės

Miręs visiems pasidaro geras. Beveik…

Gerbiamas velionis daugiau neužims šventos vietos ir nekliudys besistumdantiems prie lovio. Netgi tie, kurie mus tiek metų gąsdino, kad Algirdas Mykolas Brazauskas vis dar taikosi Lietuvą sugrąžinti į Rusijos glėbį, šiandien nulenkę galvas mekena, kad tas žmogus buvęs ir stabilumo garantas, ir laivės troškulio išraiška.

Ar gali būti, kad dabar jie ėmė kalbėti nuoširdžiai?

Nebūkime naivūs. Kad ir koks stambus tai buvo žmogus, dėl jo vieno mirties pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ar sveikina ką, ar užjaučia – politikai visada tai darys su išskaičiavimu. Garsaus, žmonių mylimo žmogaus laidotuvės – irgi proga užsidirbti politinių balų. Štai kodėl buvę oponentai ir priešai šiandien skuba nuliūdusiai tautai pareikšti, kad tas žmogus buvęs ir “mūsų istorija”, ir “tautos patriarchas”, ir “valstybinio masto figūra”, ir “sektinas pavyzdys” ir netgi “asmeninis mokytojas”. Kalbėti kitaip būtų politinė savižudybė.

Dabar labai pravartu pamiršti, ką tas žmogus padarė “ne taip”. Partinio bilieto spalva ir netgi “nomenklatūrinė praeitis” – viskas dabar tokia smulkmena…

Kas laidotuvių dieną ateis ir verkiančiai miniai pasakys, kad apraudamas žmogus gyveno ne taip, kaip turėjo gyventi?

Kur tie savižudžiai?

Pasirodo – yra!

Į verkiančia minią jie neatėjo – pasiliko tenai, viduje, užsidarę savo bažnyčios duris. Ne, nė už ką jie čia neįleis nusidėjėlio karsto! Kas nori, tegu ateis, pasimels, bet karstą su netinkamu velioniu tegu palieka už durų.

Oho, tai juk antausis!..

Antausis ne tik velioniui, kuris kažkada sugrąžino bažnyčią bažnyčiai. Tai geras niuksas ir tautai, kuri susirinko apverkti ne tik Prezidento, bet ir “archetipinio patriarcho”.

Ar jis koks pakaruoklis, ar žmogžudys, ar nusikaltėlis?..

Už ką taip skaudinti žmones?

O šiaip, nė už ką. Tvarka turi būti. Tegu nepamiršta, kas čia dabar mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė. Monopolinės partijos nebėra, jai sugriūti padėjo ir tas nusidėjęs velionis, bet yra kita institucija, kuri dar gali nuspręsti, kas vertas garbės, o kas – nelabai.

Netgi politikai aiktelėjo. Vienas netgi pareiškė: “Su sveiku protu tai nesuderinama”.

Keletas nacionalinių aplinkybių antausio rezonansą sustiprino.

Pirmoji – istorinė. Dar tebebūdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi, A. Brazauskas Vilniaus katedrą gražino bažnyčiai. Rizikavo savo kailiu, bet tikintiesiems atvėrė duris: eikite! Dabar bažnyčios elitas duris užtrenkė jo atminimui.

Bažnyčios prestižas pasaulyje yra nebe tas, kuris buvo iki pedofilijos skandalų ar jos sutarties su Adolfu Hitleriu. Tačiau Lietuvoje prašmatnūs jos ritualai tradiciškai laikomi didelės pagarbos ženklu. Jeigu kunigai atsisako atlikti tokius ritualus “už mirusio sielą” arba neleidžia bažnyčion įnešti karsto, tai jau būna dviguba tragedija velionio giminei. Užtrenkti bažnyčios duris “tautos patriarchui” – tai jau antausis gedinčiai tautai. Štai kodėl įžeisti pasijuto net tie, kurie laiko save tikrais katalikais ir savo ganytojų sprendimais paprastai neabejoja.

Lietuva – irgi nebe ta. Per dvidešimt šiokios tokios demokratijos metų Lietuvos žmonės priprato, kad svarbūs sprendimai valstybėje būtų priimami viešai, motyvuotai. Netgi patys kvailiausi ir žalingiausi sprendimai turi būti rinkėjams “racionaliai” paaiškinti. Visuomenę šiandien užgavo ne tik sprendimas užtrenkti katedros duris laidotuvių procesijai, bet ir arogantiška hierarchų laikysena. “Mes turėjome savų racijų, ir aš nematau reikalo čia aiškintis”, – tai buvo vienas vienintelis aukštai pasikėlusio vyskupo komentaras.

Neištvėrę ėmė reikalauti paaiškinimų ir politikai – netgi tie, kurie per rinkimus taip mielai naudojasi reklaminėmis mišiomis. Žmonės juk laukia!

Laukia, bet nesulauks.

Prie viešumo pripratintai tautai ėmė rodytis, kad ir bažnyčios sprendimai turi būti vieši bei atitikti daugumos nuomonę. Bet iš tiesų taip nėra.

Per dvidešimt metų visuomenė gerokai pasikeitė, o katalikų bažnyčia išliko tokia pat uždara viduramžių struktūra. Demokratijos apraiškų galima rasti protestantų bažnyčiose, o katalikuose – ne. Netgi oficialiai tai yra monarchija, laiptuota valdžios piramidė. Kur jūs matėt, kad monarchas kažką aiškintų savo vasalams arba klausytų mužikų nuomonės?

Mūsų šalyje nė viena organizacija neturi tiek privilegijų, kaip šita. Valstybė mokesčių mokėtojų sudėtomis lėšomis ne tik apdraudžia bažnyčios tarnus ir moko mūsų vaikus jų ideologijos, bet ir remontuoja, restauruoja bažnyčios pastatus. Šiandien vyskupai vis atkakliau reikalauja jiems atstatyti sudegusias bažnyčias arba pastatyti visai naujas – tarkim, Šiaulių rajone prie Kryžių kalno…

Tai kokia prasmė užtrenkti bažnyčios duris geradariams valstybės statytojams?

Ar tai – ne beprotybė?

Ne, motyvas visgi yra. Apie jį niekas nenori kalbėti viešai, bet jis matyti plika akimi.

Nueik į bažnyčią ir pamatysi, kur tavo vieta.

Tavo vieta čia, apačioj. Tu – avinėlis. Paprasčiau sakant – avinas.

Hierarchas ten – viršuje. Jis žiūri į mus iš viršaus, kalba irgi iš aukšto, tenai, iš sakyklos. Jis kalba tik tiesą, o tu negali net paklausti. Ką sako hierarchas – šventa, jo žodžiai yra nesvarstytini, nekomentuotini. Bažnyčios sprendimai nekeistini, jie nepriklauso nuo visuomenės balso. Tai visuomenė turi klausyti hierarchijos. Kitaip jie nebebus hierarchai…

Kaip sako teologai, “mes – ne pasaulio”. Bažnyčia gyvena valstybėje, bet yra “virš valstybės”. Šventieji ganytojai patogiai įsitaisė pasaulyje, bet yra “virš pasaulio”. Tai labai svarbi teologinė dogma. Ne pasaulis įtakoja bažnyčią bet bažnyčia veda pasaulį į… Na, kur nors veda.

Kai į niekingą pasaulį ir jų nuodėmingus vadovus pažiūri iš tokių arogantiškų hierarchijos aukštumų, viskas atrodo logiška. Įžūliausi sprendimai – pagrįsti ir motyvuoti.

“Turėjome savų racijų, – tai viskas, ką turi pasakyti Jo Ekscelencija. – Nematau reikalo aiškintis”.

Teisingai!

Pažiūri iš apačios – nesąmonė. Kyla nors įsižeisti ir protestuoti.

“Į bažnyčią nebekelsiu kojos”, – skaitau laikraštyje įsižeidusio kataliko žodžius. Vienas politikas taip komentuoja vyskupų sprendimą: “Jie patys sau užsidarė duris”.

Patys sau?

Matysim.

Konfliktas užtruks ilgai…

Straipsnis paimtas iš : http://petras.blogas.lt