Fotografijos istorija

Daugiau nei du milijonus kartų per dieną fotografas pasaulyje trekšteli fotoaparatas, ir padaroma nuotrauka. Tai momentinės nuotraukos, įamžinančios laimingas šeimos akimirkas,ar vestuvių fotografas įamžina jaunavedžių priesaikas ir dramatiški naujienų vaizdai, reklaminės ir madų nuotraukos bei domentams skirti mūsų atvaizdai, taip pat iš palydovų erdvėje siunčiami planetos vaizdai ir daugybė kitų. Fotografija jau ir naudojama daugelyje sričių, ir visą laiką jų atsiranda vis kitų.
Pirmosios fotografijos buvo daromos šlifuoto metalo plokštelę padengiant šviesai jautriais chemikalais, bet vaizdas būdavo blyškus, pilkų sidabriškų šešėlių ir matomas tik tam tikru kampu. Dabar chemikalai paskleidžiami ant celiuliozės (plastiko rūšis) fotojuostos, ir nuotrauka gali būti nespalvota arba spalvota. Fotografijas fotografas daro ir elektroniniu būdu ant kompiuterinių diskų statiniu vaizdo filmavimo aparatu. Tokias nuotraukas galima išsyk parodyti per televizorių ir palydovu perduoti į bet kurią pasaulio vietą. Vestuvių fotografas dažnai naudojasi tokia funkcija.

FOTOGRAFIJOS ISTORIJA

Fotografija taip pavadinta, sujungus graikiškus žodžius photos (šviesa) ir grapho (rašau), ir, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia rašymą šviesa, atvaizdų darymą šviesa.
Šviesos spinduliai, atšokę nuo kokio nors apšviesto daikto ir praėję pro objektyvą, sudaro fotografinės plokštelės (stiklo) arba filmo šviesai jautriame sluoksnyje nematomą slaptąjį atvaizdą, kuris po cheminio apdirbimo pavirsta matomu atvaizdu (sudarytu iš atvirkščių tonų) – negatyvu; iš negatyvo daromas ant šviesai jautraus fotografinio popieriaus atspaudas- pozityvas.

Fotoaparatų pirmtakai mena senus laikus, o pati fotografija išrasta 1820m. Pirmąjį žinomą fotografinį atvaizdą 1826m. pavyko padaryti prancūzui Žozefui Niepsui, bet šis vaizdas buvo labai neryškus,o išlaikymas truko aštuonias valandas.
1839m. kitas prancūzas Luji Dageras išrado būdą per kelias minutes gauti ryškias fotografijas sidabruotoje vario plokštelėje. Netrukus dagerotipija labai išpopuliarėjo darant portretus, bet taip buvo gaunamas vienintelis atvaizdas.
Negatyvo ir pozityvo principą, kuriuo dauginamos fotografijos,1841m. išrado anglas Vilijamas Henris Foksas Tolbotas.
Iš pradžių fotografija domėjosi tik entuziastai. Fotoaparatai buvo didžiuliai,vestuvių fotografas turėjo kiekvienai nuotraukai  neštis atskirą stiklo plokštelę ir apdoroti ją nešvariais chemikalais. 1888m. amerikietis Džordžas Istmenas išrado fotoaparatą, vadinamą Kodaku. Jis buvo mažytis ir lengvas, jam jau nebereikėjo plokštelių, nes viduje buvo susukta juosta.

Fotografavimas ir vaizdo fokusavimas

Kai poetas ir dailininkas William‘as Blake‘as rašė, kad smiltelėje galima pamatyti pasaulį, o laukinėje gėlelėje – debesis, jis pareiškė kaip ryšys tarp mikro ir makro pasaulių taip ir stebuklai matomai smulkmenose. Jis teigė, kad mes atsakome už mažąjį pasaulį, o šis atsakomybės jausmas gimsta iš nuostabos, kuri apima mus kai apžiūrinėjame iš arti tą mažą pasaulį. Tačiau dažniausiai mes nė nesivarginam to daryti. Fotografas lengviausiai sufokusuoja į šiek tiek nutolusį vaizdą, o kai mes dedame pastangas, kad įsižiūrėtume į ką nors, kas yra arti, tada tai darosi daugiau panašu į knygos skaitymą, o ne į mažo daikto apžiūrėjimą.
Taigi, mes priprantame prie to, ką matome, o pažiūrėjus į ką nors iš arčiau, mes nustembame, nes pamatome kaip daiktai atrodo pažiūrėjus į juos iš kelių centimetrų atstumo.
Pas kiekvieną iš mūsų yra asmeninė nuomonė apie sąvoką „arti”, tačiau ši sąvoka nėra griežtai apibrėžta. Fotografas ši sąvoka reiškia panašiai tokį atstumą kokį sudaro ištiesta ranka arba šiek tiek mažiau. Jei kiekvienas iš mūsų įdėmiau paanalizuotų save, pavyzdžiui kaip fokusuojasi kiekvieno akis, tai suprastų, kad esant mažam atstumui, keičiasi regėjimo galimybės (kuo vyresnis žmogus, tuo silpnėja jo galimybės fokusuoti vaizdą esant mažiems atstumams. Šią sąvybę yra labai sunku išsaugoti). Kamerų objektyvai tokiose situacijose taip pat turi dirbti skirtingai. Kitaip galvoja vestuvių fotografas.
Dėl „arti” suvokimo skirtumo, atsiranda poreikis išskirstyti šį fotografavimo metodą į keleta sričių. Priklausomai nuo padidinimo dydžio, ši fotografija skirstoma į tris rūšis:
1. Stambiaplanė fotografija.
2. Makro fotografija.
3. Mikro fotografija.

PADIDINIMO LAIPSNIS
Visu pirma būtina yra pasakyti keletą žodžių apie fotografavimo mažais atstumais techniką. Yra du būdai priartinimo laipsniui, fotografuojant iš arti, aprašyti. Tai galima padaryti naudojant tokias sąvokas kaip „padidinimas” ir „reprodukcinis santykis”, juolab, kad šios abi sąvokos viena kitą gali pakeisti. Jos tik užrašomos skirtingai, bet reiškia tą patį.
Reprodukcinis santykis – tai santykis tarp atvaizdo dydžio ir objekto dydžio. Pavyzdžiui jei objekto aukštis yra 32mm, o jo atvaizdo – 8mm, tai reprodukcinis santykis bus 1:4.
Padidinimas – tai samprata, kuri apibrėžia tą patį. Tai dydis, kuris gaunasi, jei atvaizdo dydį padalinsime iš objekto dydžio. Dėl to pačio pavyzdžio, padidinimas bus lygus 0,25x.
Fotografijoje fotografas sako, kad nėra jokių susitarimų nuo kokių padidinimų prasideda stambiaplanė fotografija, tačiau dauguma fotografų linkę manyti, kad šiai fotografijos krypčiai būdingas padidinimo diapazonas yra nuo 0,1x iki 0,15x arba reprodukciniu santykiu 1:10…1:7. Mažesnės šių parametrų reikšmės jau priskiriamos tradicinei fotografijai. Tokiu būdu, stambiaplanis fotografavimasužima padidinimo diapazoną nuo 0,1x iki 1,0x, arba, kitaip tariant, – nuo taško, kada atvaizdo dydis lygus 1/10 objekto dydžio iki tikrojo objekto dydžio. Praktiškai tai reiškia, kad reprodukcinis santykis 1:7 – tai taškas, kuriame būtina įvesti minimalią ekspozicijos pataisą (1/3 diafragmos reikšmę) tam, kad kompensuoti padidėjusi atstumą tarp objektyvo ir atvaizdo plokštumos (fotojuostelės plokštumos).