Žyma: krikštynų atributika

Pasiruošimas krikštynoms

Pavasaris mažais žingsneliais jau pradeda skleisti medžių pumpurus, o saulė pakildama vis aukščiau pažadina šypsenas net ir didžiausių paniurėlių veiduose. Gražus metas kai bunda gamta… Sugrįžta paukščiai, pražysta įvairiausios gėlės ir pradeda kvepėti saldžiais aromatais. Atšilus orui smagu nusimesti šiltus, storus megztinius ir išėjus laukan įkvėpti gaivaus oro. Ežerų pakrantėse ir sodeliuose prie namų neretai pakvimpa gardus kepamo maisto kvapas. Prasideda laikas, kuomet norisi kuo daugiau pabūti lauke, pasimėgauti pirmaisiais saulės spinduliais, papietauti sėdint ant pievelės ar tiesiog paskaityti knygą parke ant suoliuko.

Žiemą dėl šalto oro ir nepastovios temperatūros organizuoti šventes kiek prisibijoma, todėl atšilus orui visi pradeda planuoti mažus piknikus ar net dideles vestuves. Tačiau šį kartą ne apie baltų suknelių ir pakvaišusių nuotakų vajų, o apie mažų angeliukų šventę – krikštynas! Šią šventę planuoti dažniausiai pradeda vos gimus vaikeliui, tačiau pastaruoju metu vyrauja nuostata tik ką gimusio naujagimio nekrikštyti, o šiek tiek palaukti kol jis sustiprės, paūgės. Dažniausiai krikštynos organizuojamos pirmąją kūdikėlio vasarą. Taigi tuo metu jam gali būti keli mėnesiai ar net metukai. Krikštynos – svarbi šventė, turinti ne tik religinę, bet ir visuomeninę prasmę. Vaikui suteikiant krikšto sakramentą jis tampa pilnateisiu katalikiškos visuomenės nariu, pasirengusiu dorai ir garbingai vesti savo gyvenimą. O išvengti visokių gyvenimo paklydimų ir klystkelių jam prisižada padėti naujieji krikšto tėvai. Dėl šios priežasties krikštatėvių parinkimas yra labai atsakingas žingsnis. Tėveliai neturėtų ranka numoti į šį paprotį ir jo svarbą ir prieš pasirinkdami būsimus savo vaiko krikštatėvius gerai apgalvoti kas galėtų būti pačiais geriausiais. Būsimieji krikštatėviai turi būti garbingi ir sąžiningi žmonės, kurie mylės savo krikšto vaiką ir rūpinsis juo. Pastarieji turi pasirūpinti ir krikštynų atributika! Krikštamotė būsimą krikštavaikį turi aprengti krikšto rūbeliais, o krikštatėvis pasirūpinti kitais šventės atributais.

Dar vienas labai svarbus šios šventės uždavinys yra krikšto vardas. Mažyliui jį turi sugalvoti tėveliai. Dažniausiai tai vieno iš Šventųjų vardas, kurį parenka pagal jo reikšmę ar vaikučio gimimo dieną. Kuomet būsimieji krikštatėviai ir vardas kūdikėliui jau išrinkti reikia pasirūpinti kita krikštynų atributika ir šventės vieta. Dažniausiai krikšto ceremonijai jaunieji tėveliai parenka tą bažnyčią kurioje tuokėsi patys ar jų tėvai. Dažniausiai nenorima nutolti nuo šeimos tradicijų ar brangių atsiminimų vietų, todėl šventė organizuojama arčiau gimtųjų namų.

Svarbių švenčių žmogaus gyvenime būna tikrai nedaug, todėl verta pasvarstyti apie jų įamžinimą dailiose fotografijose ar net filme. Dėl to nevertėtų taupyti ir fotografuoti patiems. Dirbdami kelis darbus vienu metu nespėsite patys pasidžiaugti savo vaikelio švente. Tegul tuo pasirūpina profesionalai, o Jums teliks džiaugtis puikiais rezultatais. Gražūs rėmeliai su įamžinta gyvenimo akimirka bus puiki dovana kiekvienam šventės dalyviui net ir po daugelio metų. Dar vertėtų nepamiršti, kad krikštynos tai vaikučio šventė ir dėmesį skirti ne tik suaugusiems šventės svečiams, bet ir mažyliui. Daug žaidimų ir senovinių papročių esama, todėl visi ras kas jiems labiausiai tinka ir patinka. Svarbiausia tokią dieną pakili visų šventės dalyvių nuotaika, kuri net ir po daugybės metų virs gražiausiais atsiminimais.

kvietimas

Krikštynos seniau ir dabar

Šiais laikais visi taip skubame gyventi, kad tik retkarčiais susimąstome ką reiškia mūsų gyvenimui tradicijos ir papročiai? Ar jie vis dar turi savo reikšmę? Kaip pavyzdį galėtume paminėti krikštynų šventę. Ją švenčia tikrai daugelis, tačiau ar tai nėra tik proga didesniam vakarėliui? Juk tikroji krikštynų esmė yra naujo kataliko atvedimas į šį pasaulį. Taigi ar dar tikime, kad švento vardo išrinkimas lemia vaikelio likimą?

Šiandieniame pasaulyje dažniau visiems rūpi smagios dovanos, o ne pačios šventės simbolika ir reikšmė. O kadaise krikštynos buvo kone svarbiausia šeimos šventė. Pastaruoju metu tėveliai savo mažylį linkę krikštyti tuomet, kai jam sukanka metukai ir tam dažniausiai pasirenka šiltąjį vasaros laikotarpį. Anksčiau žmonės specialiai vasaros šiai šventei nelaukdavo. Derėtų prisiminti, kad nuo seno lietuviai buvo žemdirbiai, o vasaros metu – pats darbymetis. Tačiau ne tik žmonių būdas lėmė krikštynų laiką. Buvo taip priimta, kad vaikelius reikia krikštyti tik jiems gimus. Palaukdavo kelias dienas kol naujagimis sustiprės ir jau rengdavosi šventei. Jei mažylis būdavo labai silpnas, tai būdavo dar didesnė skuba. Buvo tikima, kad krikšto sakramentas sustiprina vaikučio sveikatą ir apsaugo jį nuo piktų dvasių. Senosiose metrikų knygose galima surasti tokių faktų, kurie liudija, jog naujagimiai daugiausiai po 7 dienų būdavo vežami bažnyčion krikšto priimti, dėl to kartais net gimimo datos būdavo sumaišomos. Įrašydavo krikšto, o ne gimimo.

Jei naujagimis būdavo labai silpnas, tuomet iš karto būdavo atliekamas krikštas. Šį procesą atlikdavo pati pribuvėja arba bobutė. Šiais laikais tokia institucija yra nunykusi. Dauguma moterų gimdo ligoninėse, kur joms ir jų mažyliams suteikiama kvalifikuota medicininė pagalba. Dėl šios priežasties ir kūdikių mirtingumas yra labai sumažėjęs, o seniau tai būdavo pakankamai dažnas atvejis. Daugelis ir dabar turbūt žino, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, tačiau svarbiausia sąlyga, kad jis pats būtų pakrikštytas. Visas procesas vykdavo pakankamai nesudėtingai. Pirmiausiai reikia ištarti vardą, kuriuo vaikelis krikštijamas, toliau sekdavo žodžiai „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios „, tik „amen” sakyti nevalia. Krikštynos tai naujagimio įvedimas į žmonių bendruomenę, o šventės metu jam suteikiamas dangiškasis vardas reikalingas tam, kad toji dangaus globa turėtų aiškų adresatą.

Taigi, kokia būdavo svarbiausia krikštynų atributika? Šiais laikais krikštamotės pareiga yra krikšto rūbelius dovanoti, o krikštatėvio – visus saldainiais apdalinti, o krikštijamam vaikeliui pinigų dovanoti. Į šią šventę būdavo kviečiami tik artimiausia žmonės, taigi žmonių nebūdavo labai daug. Be to dalyvaudavo tik susituokę žmonės. Vaikai ir jaunimas prie stalo nebūdavo leidžiami. Iš aplinkinių rato į krikštynas kviesdavo tik artimiausius gimines ir kaimynus. Dar viena labai svarbi detalė, reikalingiausia krikštynų atributika – žvakė. Ją reikia visą gyvenimą saugoti, nes ši žvakė – tarsi amžinoji šviesa, visuose gyvenimo keliuose padėsianti. Krikštynų šventei maistas būdavo parenkamas nekasdienis. Dažniausiai patiekdavo sūrio, medaus, kiaušinienės ir bobutės košės.

Šiais laikais krikštynų šventė dažnai paverčiama tuštybių puota ir praranda savo tikrąją prasmę. Kad to neįvyktų, derėtų atsiminti mūsų senolių laikus ir ne tuščių madų, o tikrosios liaudies išminties prisilaikyti.

originalus vaišių stalas

Pavasarinės mintys

Kalendoriniui pavasariui prasidėjus saulė nekantriai laukdama atšilimo pakyla vis aukščiau ir aukščiau. Tenka konstatuoti, kad gan dažnai mūsų tautiečiai mato apniukusį ir darganotą dangų, tačiau pavasaris – tas metas, kuomet ne tik paukščių balsai tampa garsesni, bet ir oras būna malonesnis. Vis dėlto ačiū anticiklonams ir net ciklonams, kurie kad ir kaip kartais mėgsta nuprausti vėsesniu lietumi, tačiau nėra tokie gaivališki ir neprognozuojami kaip svečiuose kraštuose. Tačiau užteks apie tuos orus… Pavasaris juk romantikos, meilės ir net vestuvių metas. Kad ir kaip Jus bandytų įtikinti, kad tuoktuvių metas yra vasara – nepasiduokite! Vasarą bent dvigubai didesnės patalpų nuomos kainos, antrą skūrą bando nulupti vestuvių fotografai ir net šventinių automobilių nuomotojai. Sutikti derėtų tik su tuo, kad vasaros metu gali būti aukštesnė oro temperatūra ir nereikės gražiausią metų dieną vilkėti suknelę uždengiančių paltų, lietpalčių ar dar blogiau – striukių.

Pavasaris jaunavedžius gali pradžiuginti ženkliai mažesnėmis paslaugų kainomis, įdomesnėmis fotografijomis tik ką sužaliavusioje gamtoje ir dar miegančiais mažais kenkėjais, tokiais kaip įkyruoliai vabzdžiai ar dykaduonės musės. Tačiau šiuo metų laiku vertėtų apgalvoti, kokia vestuvių atributika bus labiausiai tinkama. Kitaip sakant, suplanuoti geriausią scenarijų, o dar geriau – turėti jų bent keletą. Turbūt nepavyks žiedlapiais nubarstytoje jūros pakrantėje ištarti ištikimybės ir priesaikos žodžius. Vėjas tikrai nepapuoš nuotakos šukuosenos, tačiau blogas oras, liaudiškai tariant, gali pakišti koją ir karščiausią liepos mėnesį. Taigi, jei ketinate kartu su svečiais pasiirstyti šauniu laiveliu, pasiieškokite tokio, kuris turėtų mažų mažiausiai nuo galimo lietaus paslėpsiantį stogą.

Pavasarį didelis gyvų gėlių pasirinkimas. Nevisi mėgsta spygliuotąsias rožes, taigi gal geriau nuotakos plaukus ar vestuvinius stalus papuošti pirmosiomis pakalnutėmis? Be abejo, gėlės vienas svarbiausių elementų, iš kurių susideda visa vestuvių atributika. Likę dalykai, tai pasitikėjimas vienas kitu, savitarpio supratimas ir stiprus noras vienas kitam padėti bet kuriuo gyvenimo momentu. Prieš tai nublanksta visos gėlės, pūstos ir kartais neskoningos suknelės, keliaaukščiai vestuviniai tortai ir visi pavalgyti susirinkę nepažįstami giminaičiai.

Tačiau pavasaris tinkamas ne tik tuoktuvėms, bet ir kitoms šventėms, tokioms kaip krikštynos. Juk pati pavasario esmė užkoduota bundančioje gamtoje, besikalančiuose medžių pumpuruose ir paukščių giesmėse. Dažnai tėveliai primiršta, kad krikštynos tai vaikučių šventė, turinti religinį pagrindą. Būtent dėl to reikalinga tokia krikštynų atributika, kuri tą dieną pradžiugins mažuosius mūsų stebuklus – vaikus. Balti rūbeliai, gražios dovanėlės ir svarbiausia puiki ir pakili visų susirinkusiųjų nuotaika pavasario metu pavers šią šventę išskirtine.

O kokios dovanos tiktų ne tik vestuvių, krikštynų, bet ir pavasario proga? Be abejo visus sužavėtų pirmųjų laukinių gėlių puokštė, kvepianti pavasariniu vėju. Arba pūkuotų kačiukų rykštelės, perrištos dailiu kaspinėliu.

išskiritinė atributika

Trumpai apie krikštynas

Nemažai prikalbėta apie tai, kokia turi būti krikštynų atributika ar krikštynų dovanos. Tačiau dažnai yra pamirštami svarbiausi krikšto motyvai ir tradicijos. Juk ne puota yra svarbiausias dalykas, o realiginė ir krikščioniškoji misija. Sudėliokime pagrindinius krikštynų akcentus ir išsiaiškinkime kas išliko, transformavosi ar išnyko laiko tėkmėje.

Taigi svarbiausi yra realiginiai krikšto motyvai. Šiuolaikinėje visuomenėje pastebima išauganti šeimos, bendruomeninių tradicijų reikšmė. Nors XX a. antroje pusėje vaikui vardas suteikiamas Civilinės metrikacijos įstaigoje, tačiau išlieka ir krikšto metu įteisinama vaiko vardo reikšmė, iki tol vengiama jį šaukti vardu. Tikima, kad vardas gali lemti žmogaus ateitį, sugretinami asmenų nešiojančių tą patį vardą likimai. Antro (krikšto) vardo tendencija yra nykstanti. Skeptiškai vertinami vaikų nekrikštijantys tėvai.

Realiginiai motyvai lemia visuotinį naminio krikšto praktikavimą, iškilus būtinumui. Tuo siekiama apsaugoti vaiko dvasią nuo pomirtinių kančių. Kūdikis krikštijamas jį žegnojant ir pilant šventintą vandenį. Vengiama tarti žodį „amen“, nes tai dvasininko privilegija. Sakoma, kad už silpno naujagimio krikštą atsakingi tėvai, dažniausiai motina. Vaikui suteikiamas šventojo vardas, kad pastarasis turėtų globėją.

Pastebima tendencija atidėlioti krikšto laiką. Krikštijamų vaikų amžiaus intervalas labai platus – nuo kelių savaičių iki šešių mėnesių, net vienerių metų – tai pageidautina riba. Tėvams suteikiama veiksmų laisvė renkantis krikšto laiką, paisant jų subjektyvių motyvų ir nuostatų. Sutinkamas vyresnio amžiaus žmonių krikštas, dažniausiai, susijęs su siekiu gauti Pirmosios Komunijos, santuokos sakramentus. Krikštatėvių parinkimui skiriama itin daug dėmesio. Atsižvelgiama į jų dvasines, būdo, fizines ypatybes. Visuotinai paplitęs tikėjimas, kad vaikas supanašėja su savo krikšto tėvais.

Tapti krikštatėviais dažniausiai kviečiami kraujo giminės, kiek rečiau pasirenkami draugai, kuriems vietą užleido XX a. pradžioje dažniau kviesti kaimynai. Nepalankiai vertinamas atsisakymas tapti krikšto tėvais. Toleruojama kviečiamųjų nesutikimo priežastimi laikytina sunki finansinė padėtis, moters nėštumas. Tikima, kad nėščia moteris gali „apsunkinti“ krikštijamojo likimą. Žinomi prietarai, anot kurių merginai geriausia pirmą kartą krikštyti berniuką, nes su mergaite jos nepasidalinsiančios laimės. Išlieka nuostatos, įpareigojančios krikštatėvius rūpintis savo krikšto vaikais, dalyvauti dvasiniame, pasaulietiniame jų gyvenime. Bendravimo intensyvumą sąlygoja: materialinė krikšto tėvų padėtis, geografinis nuotolis tarp gyvenamųjų vietų, santykiai su vaiko tėvais.

Renkantis krikštynų pobūvio svečius prioritetas besąlygiškai tenka artimiausiems šeimos nariams, giminėms, su kuriais geriausiai sutariama. Kiek rečiau laukiama draugų, tik kartais – kaimynų. Svarbiausias aspektas yra tėvų santykiai su kviečiamaisiais. Krikštynų atributika ir pobūvio mąstas, dažniausiai priklauso nuo ekonominės vaiko tėvų padėties. Išnykus pribuvėjos institucijai, jos vaidmuo krikštynų metu tenka kūdikio senelei. Gyvuoja „gaidžių“ pirkimo, vaiko pakeitimo katinu arba lėle, močiutės išvežimo, pramoginiai elementai. Kaip pramoginiai momentai išlieka krikšto tėvų pokylio metu gėrimas po du stikliukus, sėdėjimas susiglaudus. Taip pat pastebimos nuorodos į fizinį krikštatėvių artumą, vaiko laimei užtikrinti. Krikštynų dovanos turinčios ne tik materialinę, bet ir simbolinę, sakralinę reikšmę. Akcentuojama krikšto motinos dovana – krikšto marškinėliai, kurie vėliau yra saugomi. Reikšminga antroji dovana – dažniausiai teikiama pinigų suma. Kaip specifinės dovanos išskiriamas kūmos teikiamas pyragas, tortas, kūmino atsinešamas alkoholinis gėrimas.

Saldžios dekoracijos

Tradicinės krikštynos

Kokia turi būti vestuvių atributika turbūt žino net tie, kurie dar nesirengia tuoktis, tačiau besirengiant krikštynų šventei dažnai kyla klausimas kaip turi atrodyti šventinis stalas, kokios buvo senosios šios šventės tradicijos ir net kokios dovanos turi būti dovanojamos. Taigi kokios turi būti tradicinės krikštynos?

Senovėje ant stalo būdavo dedamas kūmos pyragas arba tortas, o kūmas parūpindavo kokio gėrimo. Dar XX a. I pusėje būdavo praktikuojami kūmos rengiami pietūs. Žemaitijoje pirmieji pietūs organizuojami tėvų, o antrieji – labai iškilmingi, vadinami „kūmos pyragais“, ruošiami vakare. Praktikuota specifinė krikštynų atributika – papuošimai, kuomet užžibinama dvylika žvakių, vienos jų – įstatytos žibintuose – apšviečia stalą, likusios įkomponuotos į tuščiavidurius burokus statomos ant palangių, lentynų, krosnies – tokios iliuminacijos dėka kambarys atrodė šventiškai. Be to, papuošimams naudoti vainikai, palubėje kabinti iš šiaudų padirbti paukščiai, kambarys puoštas žalumynais.

Vaišes sudarė kūmų parūpinti valgiai, kuriais vaišinti visi susirinkusieji, stalas apkraunamas prisidedant ir svečiams, taip pat atsinešusiems tam tikrų patiekalų. XX a. pradžioje kiekviena iš moterų atsinešdavo po dubenį kiaušinienės ir keptos grikinės košės. Ilgainiui maistas kito įtakojant miesčioniškai kultūrai. Besikeičiant bendruomenei, „kūmos pietūs“ užleido vietą kūmos parūpinamam pyragui, tortui ir kūmo – svaigiajam gėrimui. Šiandien gyvuoja nuostata, įpareigojanti kūmą atsinešti gėrimo butelį, o kūmą pyrago arba torto. Taip pat žymėtina, kad konditerijos gaminių bei alkoholinių gėrimų tikimasi ir iš į vaišes ateinančių svečių.

Nemažai reikšmės teikiama dovanoms. XX a. pirmojoje pusėje gyvavusi nuostata skatinanti parūpinti dovanų krikštavaikiui, pribuvėjai, motinai, svečiams ir kūmų teikiamos vienas kitam. Ligi šių laikų tendencija teikti dovanas yra išlikusi, nors ir pakitusi, kaip ir daugelis krikštynų apeigų ir tradicijų. Nepaisant to, kad dovanos yra susijusios su išlaidomis, jos traktuojamos kaip krikštatėvių dėmesio rodiklis, jų prestižo reikalas.

Tradicinė krikštynų atributika – krikštatėvių dovanos krikštavaikiui. Kūma turi parūpinti krikšto marškinėlius, drabužėlius, kuriais aprengiamas vaikas jo krikšto dieną. Pastaruoju metu kūmos teikiami krikšto drabužėliai traktuojami kaip būtinybė, todėl laukiama ir papildomos dovanos, tik retsykiais, kuomet spėjamas finansinis kūmos nepriteklius, marškinėlius perka motina. Tuo tarpu papildomai krikštatėvių parūpinamos dovanos yra žaislai, rūbeliai. Krikšto marškinėliai yra pirmasis tik tam kūdikiui priklausantis daiktas, dėl to su jais turi būti atitinkamai elgiamasi. Būtent dėl to, kad minėtas drabužėlis yra asmeninis, sakralus kūdikio daiktas, jį vengta skolinti. Gyvavę tikėjimai, kad paskolinus krikšto marškinėlius, žmogus kuriam jie skolinti visą gyvenimą liktų skolingas.

XX a. antrojoje pusėje atsirado tradicija gausiau apdovanoti krikštavaikius, teikiant dovanų žaislus, tauriojo metalo papuošalus, pinigų. Yra pastebima tendencija, kuomet krikštatėviai vienas kitą apdovanoja, dažniausiai įteikia saldainių. Nepaisant to, kad išnykus pribuvėjos institucijai savaime dingo būtinybė jai parūpinti dovanų, tačiau kūmų išlaidos nesumažėjo, dėl atsiradusios tradicijos vaikui teikti dar vieną, pakankamai vertingą dovaną. Kalbant apie dovanas, minėtina, jog į jas žiūrima gana rimtai, kaip į neatsiejamą pokylio elementą, kuris tuo pačiu yra krikštatėvių garbės reikalas, jų prestižo rodiklis. Dovanos krikšto vaikui turi ne tik materialinę, bet ir simbolinę bei sakralinę reikšmę.

šventinis tortas

Krikštatėvių paieška

Ruošiatės tapti krikšto tėvais, o gal svarstote kas galėtų tokiais būti Jūsų vaikui? Šiame straipsnyje rasite keletą naudingų patarimų, pastebėjimų ir net prietarų, kurie nuo seno būdavo svarbūs visuose gyvenimo klausimuose. Nors pastarųjų įtaka šiuolaikinio gyvenimo tempe vis labiau menksta, tačiau senolių išmintyje slypi nemaža dalis tiesos. Kad krikštynos netaptų vienkartine ir dvasine prasme nieko nereiškiančia švente, krikštatėvius reikia pasirinkti labai atsakingai. O ką apie tai byloja papročiai ir įvairūs prietarai?

dovanojama krikštynų atributikaPrašymas tapti vaiko krikštatėviais visuomet buvo traktuotas kaip didelio pasitikėjimo ir pagarbos išraiška. O tuo tarpu atsisakymas vertintas kaip nepagarba tiek bendruomeninėms, tiek krikščioniškoms nuostatoms bei tradicijoms. Senolių būdavo tikėta, kad nesutikimas būti kūmais kenkia ir pačiam vaikui – jis būsiantis nelaimingas, „be dalios“. Pasirodo, kad toks požiūris išliko net iki šių dienų. Pakankamai skeptiškai žvelgiama į žmones atsisakančius kūmystės, tačiau neigiamas požiūris labiau paplitęs tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tuo tarpu jaunesnės kartos atstovai panašų poelgį apibūdina pakankamai liberaliai, teigdami, kad tai kiekvieno žmogaus reikalas ir pasirinkimo teisė. Nors šiandien atsisakymas nebevertinamas pernelyg kategoriškai, tačiau neigiamas atsakas be rimtų priežasčių gali sugadinti santykius tarp vaiko tėvų ir kviečiamųjų, kadangi paminama tėvų valia, nepaisoma siūlomos garbės ir pasitikėjimo išraiškos.

Tačiau visgi esama prietarų ir patarimų kokių žmonių nevertėtų kviesti tapti kūmais. Paplitusi nuomonė, kad nėščiai moteriai nederėtų būti krikšto motina. Tikėta, jog tokiu atveju gali mirti vienas iš vaikų – jos pačios arba krikštijamasis. Kartais sutinkama nuomonė, jog nėščios moters krikštyta mergaitė gyvenimo laime pasidalins su savo krikštamote ir abiems jos bus per mažai.

Prasta ekonominė kviečiamųjų padėtis taip pat įvardinama kaip pakankamai svari ir nesmerktina atsisakymo būti krikštatėviais priežastis. Toks požiūris gyvuoja dėl to, kad sutikus tapti kūmais tenka nemažai išlaidų tiek krikšto dieną besirūpinant visa krikštynų atributika, tiek vėliau, rūpinantis krikštavaikiais. Juk krikštatėviai savo krikštavaikį turėtų sveikinti taip kaip ir tėvai. Taigi ir Kalėdos, ir gimtadieniai, ir kitos svarbios šventės neturėtų būti užmirštos. Jei jau užsiminėme apie dovanas derėtų paminėti, kad puikia krikštatėvių dovana gali būti rėmeliai nuotraukai, kurioje galėtų būti įamžinta šventinė akimirka. Krikštynų proga dera krikštavaikiui dovanoti brangius daiktus, tokius kurie turėtų išliekamąją vertę. Dėl to mėgiama krikštynų atributika yra sidabriniai ar net auksiniai šaukšteliai.

Gyvuoja prietarai, kurių stengiasi laikytis ir patys kviečiamieji tapti krikšto tėvais. Tikėta, jog pirmą kartą merginai derėtų krikštyti berniuką, kad geriau sektųsi vaikinų tarpe. Tačiau šiais laikais daugelis prietarų telieka tiesiog bobučių pasakomis. Nors į krikštatėvių paieškas derėtų žiūrėti labai atsakingai. Juk geri krikšto tėvai gali būti puikiu pavyzdžiu vaiko gyvenime ir padėti jį auklėjant doru žmogumi.

Taigi, galime teigti, jog iki šių dienų išlikusios nuostatos anot kurių yra nepageidautinas atsisakymas prisiimti atsakomybę tapti kūmais. Tačiau numatytos ir tam tikros išimtys. Be to išskiriamas finansinis nepriteklius, neleisiantis krikšto tėvams rūpintis vaikais. Tuo pačiu gyvuoja prietarai, kurių linkę prisilaikyti ir patys kviečiamieji tapti krikšto tėvais. Yra žinomi tikėjimai, jog merginai pirma geriausia krikštyti berniuką, kadangi su mergaite jos nepasidalinsiančios laimės, ji atiteks tik kažkuriai vienai – kūmai arba jos krikšto dukrai. Nors šie prietarai yra žinomi daugeliui, tačiau jų prisilaikoma tik vienetiniais atvejais, dažniausiai panašius įsitikinimus esame linkę vertinti skeptiškai.

Iš krikštynų istorijos

Dabartiniai laikai mums leidžia išvengti daug nemalonių situacijų gyvenime. Medicina taip sparčiai pažengė į priekį, kad įvairūs negalavimai kartais nustatomi iš vieno nedidelio ir visai neskausmingo tyrimo. Tačiau prieš gerą šimtmetį prisišaukti gerą gydytoją buvo ganėtinai sunku. Ir dėl to kaltas ne vien laikmetis, kuomet dar stipriai tikėta antgamtinėmis galiomis, įvairiais burtais bei netradicine medicina. Dažniausiai net menkiausios ligos pakirsdavo silpnesnės sveikatos žmones, o ką jau kalbėti apie ką tik gimusius vaikus. Tuo laikotarpiu buvo ypač didelis vaikų gimstamumas, tačiau neretai pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų gimdymo metu. Šiandieniniai laikai mus išmokė planuoti ne tik savo išlaidas, bet net ir šeimos dydį. O seniau pastaruoju klausimu svarstymų net nebuvo. Jei davė Dievas daug vaikų, tai tik į gerą, nes bus kam ūkyje dirbti, tėvams padėti.

Kaimo moterys dar XX a. pirmojoje pusėje, kuomet gydytojai buvo sunkiai prieinami, arba esant finansiniam nepritekliui, naudojosi pribuvėjų, kitaip vadinamųjų „bobučių“ paslaugomis. Pribuvėjomis vadinamos, dėl to, kad jau buvo pabuvusios, nejauno amžiaus ir pagyvenusios moterys. Daugiausia reikšmės pribuvėjai tekdavo gimdymo metu, kadangi ji buvo asmuo padedantis ateiti naujam žmonijos nariui į Pasaulį. Taip pat, pribuvėjos pozicija buvusi tokia tvirta, dėl tos priežasties, kad nuo jos sugebėjimų dažnai priklausė gimdyvės ir vaiko sveikata ir net gyvybė. Esant komplikuotam gimdymui ir pavojui, kad vaikas gali mirti jos kompetencija turėjo apimti ir ką tik gimusio, arba dar tik gimstančio kūdikio krikštą, tai buvusi jos pareiga. Pagrindinė krikštynų atributika tuo metu buvo šventintas vanduo.

Mūsų kraštuose gyvavusi nuomonė, kad tėvai, nepakrikštiję vaiko ir tokiu būdu pasmerkę jį kančioms pomirtiniame gyvenime, susilauks tokio paties atpildo. Iš daugelio pasakojimų ir net padavimų galime pastebėti, kaip rimtai žvelgiama į nekrikštytus kūdikius. Todėl nesant galimybės ir laiko suteikti krikšto sakramentą bažnyčioje vadovaujant kunigui, bet norint eliminuoti galimas pomirtinio vaiko gyvenimo kančias, buvo praktikuojamas naminis krikštas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje visoje Lietuvos teritorijoje gimusį silpną kūdikį pribuvėja pakrikštydavo „iš vandens“. Būdavo leistina krikštyti ir gimstantį kūdikį, kuomet dar nežinoma jo lytis, tuomet suteikiami du vardai – moteriškas ir vyriškas. Vardas būtinai turėjo būti katalikiškas – šventojo – kad vaikas turėtų globėją. Žemaitijoje, paprastai, berniukui būdavo suteikiamas Jono, o mergaitei – Onos vardas. Naminis krikštas, arba vadinamoji „krikšto imitacija“, buvo praktikuojama ir kaimyninėje Lenkijoje.

XX a. antrojoje pusėje, nunykus pribuvėjos institucijai, naminio krikšto, kritiniu atveju, pareiga užguldavo motinos pečius. Gyvavo nuostata, kad tėvai privalo patys mokėti pakrikštyti savo vaiką. Naujagimis būdavo krikštijamas tariant: „Aš tave krikštiju (ištariamas vardas), Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, būtina kūdikiui ant galvelės pilti šventintą vandenį.

krikštynų atributika mažyliamsReziumuodami pateiktą informaciją, galėtume prieiti prie išvados, kad naminis krikštas buvo visuotinai praktikuojamas, siekiant suteikti kūdikiui globėjus ir užtikrinti gerą jo pomirtinį gyvenimą, apsaugoti nuo galimų kančių po mirties. Iškeliamas tam tikras mistinis – antgamtinis tokių vaikų pomirtinio gyvenimo suvokimas – “buvimas tarp žemės ir dangaus”, vaidenimasis. Nunykus pribuvėjos institucijai atsakomybė už naminio krikšto apeigas tenka kūdikio tėvams, visų pirma jo motinai, kuri turi įgyti atitinkamų žinių, tam kad esant reikalui galėtų atlikti savo pareigą ir išvengti nuodėmės.

Dabartinis pasaulio suvokimas nuo anų laikų skiriasi tarsi diena nuo nakties, tačiau katalikiški papročiai išlikę ir gyvuojantys. Šiandieninė krikštynų atributika tai balti krikštijamo vaiko rūbeliai, deganti žvakė ir šventintas vanduo. O puikia dovana šiai progai gali būti puošnūs rėmeliai, kuriuose įamžinta svarbi mažosios asmenybės gyvenimo akimirka.

Šaltinis: www.dekodovanos.lt

Svarbiausios šventės jauno žmogaus gyvenime

Kiekvienos šalies piliečio gyvenimą galima suskirstyti į tam tikrus etapus. Kartais skiriasi ne tik tautų, bet ir tos pačios tautos skirtingų žmonių gyvenimo etapai. Šiame straipsnyje bus išnagirnėta, kokie etapai sudaro šiandieninio lietuvio gyvenimą ir kokios šventės žymi šių etapų pradžią ar pabaigą.

Krikštynos. Lietuvoje daugiau nei 80 procentų žmonių save laiko katalikais. Nors ši religija nėra tokia populiari kaip seniau. Bažnyčiose kiekvieną sekmadienį lankosi vis mažiau šeimų, bet ši sena tradicija šventinti savo vaikus vis dar gyvuoja. Į šią šventę susirenka daug giminių ir artimųjų. Krikštynų atributika, kaip žvakė, baltas vaikiškas apsiaustas yra vėliau saugomi, kaip giminės prisiminimas. Šiose šventėse taip pat dažnai dalyvauja ir profesionalūs fotografai, kurie įamžina gražiausias krikštynų akimirkas. Rėmeliai su šiomis nuotraukomis dar ilgai puošia tėvų darbo stalus.

Gimimo diena. Pirmiausia, tai šventė tėvams. 9 mėnesiai prieš vaiko gimimą šiandieniniam žmogui yra vienas didžiausių išbandymų. Per šį laikotarpį kiekviena motina ir kiekvienas tėvas išgyvena daug jausmų ir turi daug ką išmokti, kad būtų pasiryžę naujagimio auginimui.

Pirmoji rugsėjo pirmoji. Kai vaikui yra dar tik šešeri ar septyneri metai prasideda vienas svarbiausių šiuolaikinio žmogaus vystymosi etapų – mokymasis. Sakoma, kad žmogus mokosi visą gyvenimą. Šis posakis dar niekada nebuvo toks tinkamas, kaip šiandien. Vidutiniškai per savo gyvenimą žmogus turės pakeisti 7 profesijas, todėl šiandienis žmogus yra priverstas mokytis kiekvieną dieną, kad išliktų konkurencingas darbo rinkoje. Būtent mokykloje prasideda šis mokymosi etapas, kuris tęsis visą gyvenimą.

Mokykloje kiekvienas taip pat išmoksta daug gyvenimiškų pamokų. Apie tai, kas yra draugai, kaip sutarti su bendraamžiais ir kaip bendrauti su vyresniais.

Pirmoji komunija ir sutvirtinimas. Vaikui dar prieš įžengiant į pasikeitimų kupiną paauglystę paprastai priimama pirmoji komunija. Tai kita krikščioniška šventė. Vaikas turi mokytis maldas ir pats pradėti suvokti dvasines tiesas. Pirmoji komunija, kaip ir krikštynos, turi savo atributiką. Tiesa, kitaip nei krikštynų atributika, pirmosios komunijos atributika nėra tokia griežta. Vaikui tereikia turėti žvakę ir būti pasipuošusiam. Paprastai mergaitės pasipuošia baltomis suknelėmis, o berniukai užsideda kostiumus ar baltus marškinius.

Mokyklos baigimas. Mokyklos pabaigimas yra viena didžiausių švenčių žmogaus gyvenime. Po mokyklos gyvenime daug kas keičiasi. Reikia rinktis specialybę, dažnai keisti gyvenamąją vietą, susirasti naujų draugų ar net pradėti savarankišką gyvenimą. Nuotraukų rėmeliai su fotografijomis iš mokyklos laikų puošia ne vieno žmogaus svetainę, nes daugelis mokyklos laikus prisimena su nostalgija.

Universiteto diplomo įteikimo šventė. Po vidurinės mokyklos baigimo daugelis žmonių Lietuvoje stoja į universitetus. Mūsų šalyje formalus išsilavinimas yra vertinamas, todėl pabaigti universitetą yra kiekvieno jauno žmogaus tikslas. Iki universiteto pabaigimo didžioji dalis žmonių vis dar renkasi gyventi, palyginti, nerūpestingą gyvenimą, tačiau po jo baigimo tenka vėl keistis. Universiteto diplomų įteikimo šventė yra riba tarp jaunystės ir brandos. Būtent po šios šventės daugelis jaunų ir atkaklių žmonių susiranda pirmąjį nuolatinį darbą, pradeda statyti tvirtesnį finansinį ir socialinį pamatą.

Taigi, jauno žmogaus gyvenimą į skirtingus etapus dalina daug gražių švenčių. Po paskutinės šiame straipsnyje paminėtos šventės – universiteto diplomų įteikimo, prasideda kitas etapas, kurio metu jaunas žmogus pradeda dirbti ir atiduoti visuomenei skolą už visa tai, ką jis gavo: išsilavinimą, sveikatos priežiūrą. Būtent po universiteto baigimo žmogaus laukia didžiausi iššūkiai ir didžiausias tobulėjimo bei išugdytos atsakomybės laikotarpis. Būtent apie šį laikotarpį rašysime kitame straipsnyje.

Kaip buvo renkami krikštatėviai

Krikštynos yra mažojo žmogaus – kūdikio įvedimas tiek į religinę, tiek į socialinę žmonių bendruomenę. Kadangi krikštą priimantis asmuo dar nėra sąmoningas, jam reikalingi palydovai į gyvenimą – krikštatėviai. Tapus krikšto tėvais prisiimama atsakomybė – užtarėjo ir globėjo vaidmuo. Dėl minėtų priežasčių itin atsakingai vertinama šių krikštynų dalyvių atranka.

Dar XX a. pradžioje krikštatėviai būdavo įvardijami kaip reikšmingiausi vaiko gyvenimą įtakojantys žmonės, žinoma, po tėvų. Nuo seno krikšto tėvus rinktasi itin atsakingai, tačiau ir šiandien pastebima, kad toks požiūris išlikęs. Tačiau kone svarbiausias, reikšmingiausias motyvas dėmesingai rinktis žmones galinčius atlikti krikštatėvių vaidmenį yra gyvuojantis tikėjimas, kad vaikas supanašėja su savo krikšto tėvais. Tik išskirtiniais, kritiniais atvejais, kuomet kūdikio gyvybei iškildavo grėsmė, krikštatėvių parinkimas nebūdavo svarbus.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje krikštatėviais būti buvo kviečiami tiek artimi giminės, tiek kaimynai. Kartais kaimynai, su kuriais gerai sutariama, buvo vertinti palankiau negu kraujo giminės. Renkantis krikštatėvius būdavo atsižvelgiama į asmenines kandidatų savybes. Būdavo manyta, kad neradus tinkamų krikštatėvių iš giminių tarpo, galima rinktis svetimą. Šias nuostatas ir jų kaitą formavo gyvenimo sąlygos – kaimas buvęs uždara vietinė bendruomenė, kurioje pasireiškė itin glaudžios sąsajos tarp ją sudarančių narių. Tačiau vykstant gyventojų migracijai, didėjant atstumams tarp sodybų visuomeniniai ryšiai tarp kaimynų silpnėjo, sumenko kaimo, kaip bendruomenės, vaidmuo ir svarba. Dėl šios priežasties kaimynai vis rečiau kviečiami tapti krikšto tėvais, savo pozicijas užleisdami draugams. Taigi, kintant visuomenei, pastebimi nebe lokaliniai santykiai, bet giminystės, socialinės sąsajos.

Aptariant šeimyninę kviečiamųjų kūmais padėtį pasireiškia požiūris atspindintis dorovinę nuostatą – dažnu atveju krikštatėviais būdavę vedę, arba dar šeimų nesukūrę asmenys – nekviesti išsiskyrę sutuoktiniai ir našliai. Gyvuoja nuomonė, kad žmonės, nesilaikę priesaikos duotos kitam žmogui Dievo akivaizdoje, nėra verti tapti doro, religingo žmogaus pavyzdžiu. Krikštatėviais galima kviesti asmenis sulaukusius 14 – 16 metų amžiaus, svarbu, kad jie turėtų Sutvirtinimo sakramentą. Krikšto tėvai būtinai turi būti patys krikštyti.

Dažnai tapti kūmais kviečiami kūdikio tėvų broliai ir seserys. Taip pat stengiamasi rinktis krikštatėvius, jeigu pasirenkami giminės, iš abiejų – tėvo ir motinos artimųjų rato. Tai tartum pagarbos ir pasitikėjimo išraiška. Dažnai tapti vaiko kūmais kviečiamos sutuoktinių poros. Šiuo atveju palengvėdavo krikštatėvių pareigos, nes kartu būdavo renkama krikštynų atributika. Be to toks pasirinkimas motyvuotas gyvuojančiu tikėjimu, kad krikštatėviai tampa antraisiais vaiko tėvais, todėl ištikus nelaimei bus realesnė galimybė rūpintis krikštavaikiu drauge.

Taigi, galėtume prieiti prie išvados, kad deramai įvesti į krikščioniškąją bendruomenę naują jos narį gali tik tas žmogus, kuris pats yra pavyzdingas minėtosios religinės žmonių grupės narys. Toks asmuo tūrėtų tapti sektinu pavyzdžiu vaikui, kurį pasiryžo įvesti tiek į socialinę, tiek religinę bendruomenę.

krikštatėvių krikštynų atributikaKitas, itin svarbus aspektas – įsitikinimas, kad vaikas supanašėja su jam išrinktais krikšto tėvais, kas įtakoja dar dėmesingesnę pastarųjų atranką. Be to, minėtinas ir praktinis – loginis požiūris – labiau tikėtina, jog pasitikėjimo verti, dori asmenys esant būtinybei išties vaikui pagalbos ranką. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsižvelgta, kad krikšto tėvai pasižymėtų stipria sveikata, malonia išvaizda, pastaroji savybė ypatingai aktuali renkantis krikšto motiną mergaitei. O prabilus apie krikštamočių pareigas derėtų pastebėti, kad joms priklauso dar viena svarbi užduotis – krikštynų atributika.

Krikštynų proga visuomet dovanojamos dovanos. Naujasis religinės ir socialinės bendruomenės narys dažniausiai puošiamas aukso kryželiu ar sidabro šaukšteliu su išgraviruota šventės data ir vardu. Tačiau šaunia dovana gali tapti rėmeliai, kuriuose nuotraukos pavidalu sužibs besišypsančio vaikelio akys.

Daugiau dovanų idėjų galite rasti Dekodovanos.lt skiltyje dovanų idėjos

 

Šiuolaikinių vestuvių kaina

Kaip banaliai tai beskambėtų, tačiau vestuvių metas visgi yra vasara. O kodėl gi ne? Šiltuoju metų laiku daugiau šansų, kad lietuviškas dangus neprapliups lietumi ar nepradės siausti pūga. Žinoma, kiti metų laikai taip pat turi savotiško žavesio. Bobų vasaros išraizgyti voratinkliai atrodo tikrai įspūdingai, tačiau nelengva nutaikyti vestuvių datą būtent tokiam savaitgaliui, nes didžioji diena pradedama planuoti dažniausiai net prieš metus.

Gana apie orą, juk svarbiausi šioje šventėje yra įsimylėję jaunieji ir jų amžinojo gyvenimo kartu priesaika. Tačiau bene visiems sužadėtiniams kyla klausimas, kiek kainuoja vestuvės? Dažnai tam vien meilės jau neužtenka, nes ši diena gali atsieiti tikrai nemažą pinigų sumą. Vestuvės yra tokia šventė, kuriai negailime tikrai didelės sumos, taigi pabandykime paskaičiuoti, kiek kainuoja vestuvių atributika ir pačios šventės rengimas.

Pirmiausiai reikėtų pradėti vestuvių organizavimą nuo svečių sąrašo. Iš norimų pakviesti žmonių skaičiaus bus galima lengviau orientuotis, kiek pinigų gali kainuoti maistas, gėrimai ar net patalpos, kuriose norima švęsti. Kaimo turizmo sodybos, kuriose dažnai rengiamos tokios šventės už vieną svečią dažniausiai prašo mokėti maždaug iki 200 litų. Į šią kainą įskaičiuota patalpų nuoma, maistas ir nakvynė. Skamba neblogai, tačiau jei svečių labai daug, tai skaičiai labai greitai išauga. Jei planuojate švęsti tik vieną dieną, tai galima pasižvalgyti po viešbučių siūlomas pokylių sales. Kainos be abejo priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau be nakvynės gali būti ženkliai pigiau, nors ir ne taip patogu svečių atžvilgiu, ypač, jei dauguma svečių nėra vietiniai. Tačiau pasižvalgyti vis tiek yra pravartu ir tuomet galėsite palyginti savo norus su galimybėmis.

O kokia dar vestuvių atributika yra reikalinga? Būsimai nuotakai be abejo reikalinga suknelė, kuri jai turi būti ypatinga ir su kuria ji jausis pati gražiausia. Žmonės tuokiasi manydami, kad ši šventė bus vienintelė jų gyvenime, todėl nori, kad viskas būtų tiesiog pasakiška.

vestuvių atributikaTaigi apie suknelę. Ją galima pirkti, tačiau po vestuvių dažnu atveju ji taps tik vietą ir pakabą spintoje užimančiu daiktu. Todėl geriausiai ją nuomotis. Tačiau kainos šiuo klausimu labai negailestingos. Suknelės nuoma didmiesčiuose gali kainuoti net kelis tūkstančius litų. Kartais būsimos nuotakos šiek tiek sukčiauja ieškodamos gražiausios suknelės mažesnių miestelių nuomos salonuose, ir tenka pripažinti, kad tai joms kartais padeda sutaupyti. Tačiau jei jau nusprendėte skirti didelę sumą šiam reikalui, pravartu būtų pasidairyti tarp tarkim internete parduodamų vestuvinių suknelių. Pirkdama iš užsienio internetinių parduotuvių jau dažna būsimoji nuotaka spėjo nusivilti, nes kokybė nuotraukose kartais skiriasi kaip diena ir naktis nuo to, kas atsiunčiama, tačiau kodėl nepabandžius pasinaudoti sesių tautiečių vieną kartą vilkėtomis ir parduodamomis sukniomis? Nepamirškite, kad povestuvinį gyvenimą kuriate tik Jūs patys ir tai tikrai nepriklauso nuo to ar suknelė, kurią vilkėjote per vestuves buvo nauja ar jau kartą kažkieno vilkėta.

Kostiumas jaunajam jau mažiau keblus reikalas, tačiau irgi nekainuoja pigiai. Drabužių parduotuvėse parduodami kostiumai kainuoja iki tūkstančio litų, tačiau tai gali būti puikia investicija, nes ne taip kaip nuotaka, jaunikis su tuo pačiu aprėdu (jeigu tik jis nėra labai išskirtinis, tarkim baltas) gali pasirodyti ir kitose šventėse.

Amžinos meilės simboliai – žiedai, kaip gi be jų? Auksas ar kitas brangus metalas taip pat turi savo kainą, kuri šiuo metu aukštumose. Jei norite ant savo pirštų nešioti kažką ypatingesnio, ieškokite juvelyro, kuris įgyvendins geriausias svajones, tačiau bet kuriuo atveju vestuvėms gali tekti skirti penkiaženklę sumą.

Sakoma, kad kita didelė šventė šeimos gyvenime yra krikštynos. Tačiau krikštynų atributiką galima įsigyti už nepalyginamai mažesnę kainą. Tačiau kad ir kiek nuspręsite pinigų skirti šiai šventei, svarbiausia pakili nuotaika, kurios joks lietus negali sugadinti.

Daugiau originalių dovanų idėjų galite rasti Dekodovanos.lt skiltyje „Dovanų idėjos„