Krikštynos, tai turbūt pati gražiausia vaikelio šventė, turinti labai didelę reikšmę ir prasmę. Senovėje skubėta vaikus pakrikštyti kuo anksčiau, kad jie kuo greičiau taptų pilnateisiais šio pasaulio nariais. Šiais laikais krikštynos švenčiamos dažniausiai praėjus vieneriems metukams nuo gimimo, kuomet vaikelis jau paaugęs ir sustiprėjęs.
Senais laikais tradicijos buvo labai svarbus dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau dabar viskas šiek tiek pasikeitė. Dabartinė žmonių karta jau nėra tokia tradicijų sekėja ir puoselėtoja kaip dar įpratę vyresnės kartos žmonės. Negalima teigti, kad krikštynų papročių nebėra, tačiau jie modifikuoti ir pritaikyti šiam laikmečiui.
Vis dar išlikusi tradicija, kad vaikelio drabužėliais pasirūpinti turi būsimoji krikštamotė. Ir kuo krikštamotė turtingesnė, tuo vaikelio drabužėliai gražesni. Šventinio torto užsakymas taip pat krikštamotės rūpestis. O po krikštynų šventės bendradarbiams nešamos lauktuvės jau nuo senovės vadinamos kiek keistoku pavadinimu „lėlės koja“. Kai kurios tradicijos jau tapusios archajiškomis ir nesuderinamos su dabartiniu laikmečiu, tačiau visos jos turėjo nulemti vaiko gerą, sotų ir laimingą gyvenimą.
Senovėje bažnyčion krikštatėviai ir vaikelis būdavo vežami atskirai, o jau po ceremonijos kartu. Prieš važiuojant, vaiką tris kartus apnešdavo apie vežimą ir dar prinešdavo prie arklių šiems jį pauostyti, kad užaugęs neva jų nebijotų. Į vystyklų kampą būdavo įvyniojama šiek tiek duonos, druskos, pinigų ir net adata su siūlu. Kai kurios tradicijos susimaišiusios su vestuvių papročiais, kaip šventinio stalo užsėdimas ar kelio užtvėrimas. Taigi išliko vos kelios tradicijos, kurių laikomasi šiandien. Mūsų protėviai jų turėjo žymiai daugiau. Taigi kaip atrodė krikštynos senovėje ir kokios tuomet būdavo krikštynų dovanos?
Kaip teigia tradicijų tyrinėtojai, krikštynos trukdavo net dvi dienas, o ši šventė būdavo pakankamai uždara, nes į ją kviesdavo tik susituokusius giminaičius. Išimtis buvo taikoma tik būsimiems krikštatėviams, kurie nebūtinai turėjo būti susituokę. Tokiu būdu buvo stiprinami šeimos ir giminės ryšiai, o jauniems žmonėms tai buvo tartum perėjimas į suaugusiųjų pasaulį.
Buvo tikima, kad krikštijamas vaikas tarsi supanašės su krikštatėviais, dėl to šioms pareigoms buvo renkamasi labai atsakingai. Buvo manoma, kad atsisakyti tapti krikšto tėvais yra negerai, nes vien kvietimas jais tapti buvo didelės pagarbos ženklas. Dažniausiai krikštatėviai būdavo parenkami iš skirtingų giminių, taigi vienas ir motinos pusės, kitas iš vyro. Kartais tokiu dideliu įsipareigojimu būdavo pagerbiami vestuvėse pirmąja pamerge ir pabroliu buvę žmonės. Tačiau šiukštu krikšto motina negalėjo būti nėščia moteris, nes buvo manoma, kad vaikas gali net numirti.
Taigi, buvimas krikšto tėvais ir seniau, ir dabar yra labai didelis įsipareigojimas, tačiau tuo pačiu tai ir didelio pasitikėjimo ženklas, nes krikšto tėvai tai lyg antrieji tėvai, kurie taip pat prisideda prie vaiko auginimo bei globos. Tėvai krikštatėviais parenka tokius žmones, kuriems be baimės gali palikti savo vaiką jei kur trumpam išvažiuoja, o ir vaikas prie jų būna pripratęs ir visai nebijo šiek tiek atitrūkti nuo rūpestingų tėvelių.
O kokios gi būna krikštynų dovanos? Išmoningieji krikštatėviai dažnai pasirūpina įvairia linksma, vaikiška atributika, taigi vaišių stalą papuošia vardiniai, su vaikelio nuotraukyte ant popierėlio, saldainiai ar graviruoti sidabriniai įrankiai. Tačiau dažnai būna dovanojamas auksinis kryželis, kaip simbolis naujo žmogaus krikščionių pasaulyje. Taigi dovanos krikštynoms priklauso ne tik nuo išradingumo, bet ir nuo tradicijų.
O ką jau kalbėti apie kitas vaikelio šventes… Krikštatėviai kaip tikrieji tėvai turi jas atsiminti ir savo pareigos nepamiršti! O už visus rūpestėlius jau suaugęs vaikas savo krikšto tėvams atsilygina per savo vestuves, kai sodina juos garbingiausioje stalo vietoje šalia tikrųjų tėvų. Štai koks gražus ir nenutrūkstantis bendravimas sujungia didelius ir mažus žmones pirmojo sakramento metu.
