Burtai ir prietarai apie langus Klaipedoje
Lietuvių ir viso pasaulio tautosaka sako, kad langas yra ribinė erdvė, žyminti svarbią skirtį tarp chaoso ir harmonijos, tarp profanikos ir sakralumo. Taigi, plastikiniai langai, Klaipeda ar kitas miestas, irgi turi savo didelę magijos apsuptį. Kadaise žmonės tikėjo, kad langai yra vos ne šventi dalykai, tada, kai jie nebuvo plastikiniai, o kartais net ir stikliniai nebuvo. Tais senais laikais, kai Klaipeda buvo vikingų uostamiestis, ir visą Smiltynę kartas nuo karto nusiaubdavo tokia stipri smėlio audra, jog storais tiršto smėlio sluoksniais amžiams užklodavo ištisus miestus, tais senais laikais mitologija buvo tokia ryški kiekvieną dieną, kad magiją galėjai ne tik pajausti, bet ir kone pamatyti kybant ore prieš nosį, savo grynuoju pavidalu.
Šių laikų atgimimas
Šiais laikais plastikiniai langai Klaipeda vis dar turi tuos visus prietarus ir jų dar neišsivėdėjusią aurą. Tačiau viskas kiek kitaip. Šiais laikais mes tikime daug kuo, bet tai atsispindi labiausiai knygose ir filmuose. Visas sakralumas, visi prietarai ir burtai, kuriems dažnai tokie reikšmingi langai, pasirodo keistuose montažo riktuose, taip pat tekste tarp eilučių. Taip ir gimsta dieviškoji meno poetika, atgaivinanti mitus net ir tada, kai jau plastikiniai, o ne grynos stiklo materijos langai žvelgia į tai, kaip gyvena Klaipeda.
Prietarai
Štai keletas prietarų, spėjimų ir burtų, kuriems tinka ir šiuolaikiniai plastikiniai langai, Klaipeda išdabinę ir pakeitę jos veidą. Žinoma, ne tik Klaipeda gali dalyvauti tuose burtuose ir spėjimuose, tačiau pirmiausiai galbūt šis mistikos rinkinys pritaikomas kaip tik jai, nes tik čia greta ošia jūra ir susimaišo visos vandenynų vėjo srovės.
Yra toks prietaras, sakantis, kad, jeigu girdi, kad plastikiniai langai, Klaipeda yra tuksenami, tai gali reikšti vėlės tuksenimą. Paprastai, realiame žmogiškame mūsų gyvenime, tai būna paukštelis, kuris kalena ir sparnais plakasi į stiklą arba plastiką. Toks reiškinys senovės mitologijoje būdavo interpretuojamas dvejopai. Viena vertus, tai reiškia, kad mirusiojo vėlė grįžo aplankyti artimųjų. Juk ne tik ten, kur plastikiniai langai Klaipeda, bet ir įvairiausiose kitose vietose, miršta žmonės, o artimieji jų be galo ilgisi. Taigi, senovės mitologijoje, paukštis reiškia vėlės sugrįžimą.
Šių dienų psichologai ir psichoanalitikai itin įdomiai aiškina tokį reiškinį, kai balkonu stiklinimas ar tiesiog langas bei į jį besidaužantis paukštis gali sukelti haliucinacijas. Paprastai netekus artimojo imama tarsi tikėtis, ar baimintis to – jog jis dabar vaidensis. Kadangi jau seniai mitologija teigia, neva, kai į tokį dalyką kaip plastikiniai langai Klaipeda (kainos nesvarbu) plakasi paukštis, tai reiškia sielą, žmogus ima tarsi laukti to plakimosi. Ir štai, žiūrėk, išgirsta kažką, o paskui sako „ir man pasivaideno“. Jeigu niekada prieš tai nebūtų girdėjęs tokio prietaro, tai gal dabar taip nesakytų ir net nemanytų. Haliucinacijos prasideda tada, kai plastikiniai langai Klaipeda (kaina įvairi) tampa ta riba, už kurios pamatomas pats numirėlis. Kad ir kokie tai būtų plastikiniai langai Klaipeda (atsiliepimai tik geriausi), jie vis tiek turi spindų paviršių. Jeigu esame kambario viduje, lauke tamsu, o viduje įjungta šviesa – pažvelgę mes matome save pačius. Save, ar kažką, kas dar yra kambaryje.
Jeigu tik užmetame žvilgsnį į langą, ten sumirguliuoti gali bet kas, o ypač tada, kai mūsų sąmonė yra įjungusi tą režimą, kai laukia pasivaidenimo. Laukia – ir sulaukia, nes pati jį suinterpretuoja.