Tag: metalo gaminiai

VEŽIMŲ BEI ROGIŲ KAUSTYMAS

metaline_konstrukcija Apkaustyti vežimai jau minimi XVI a. dvarų inventoriuose. Tai buvo ne tik darbiniai vežimai, bet ir išeigai skirtos karietos, lineikos, kočai ir kt. Jau tais laikais j Lietuvą buvo atvežama juostinė {šininė) ir kitokia geležis, kurią naudojo transporto priemonių kaustymui dvarai, bažnyčios ir vienuolynai. Daugiausia buvo rūpinamasi išeigai ir dides­nėms kelionėms skirtų vežimų apkaustymu.Įvairaus tipo darbinius arba kelioninius (pašto, prekių vežimo) ir kitus išeiginius vežimus bei vežimėlius dailiai ir tvirtai apkaustyda­vo ne tik dvarų, miestų ir miestelių, bet ir gabūs kaimų kalviai. Trans­porto priemonių kaustymas bei jų taisymas buvo vienas svarbiausių kalvių darbų.

Specialiai transporto priemonių apkaustymo netyrinėjau, apie tai esu užsiminęs tik prabėgomis viename kitame straipsnyje.Plačiau, iš­samiau ir profesionaliau tai yra padariusios muziejininkė S.Bernotie­nė ir etnologe J.Laniauskaitė. Ypač detaliai vežimų ir vežimėlių (bei rogių) apkaustymą nagrinėjo pastaroji mokslininkė. Su jos kruopščiai atliktais tyrinėjimais ir padarytomis išvadomis galima visiškai sutikti. Ji yra nurodžiusi net keletą įvairių vežimų tipų, taip pat ir rogių kaus­tymo etapų. Kaip teigia tyrinėtoja, pirmosios žinios apie kaustytus vežimus pasiekė raus iš XVI-XVII a. dvarų inventorių. Tuo tarpu apie rogių kaustymą žinių esą mažiau. XVI a. dvarų inventoriuose rogės minimos retai ir, be to, nenurodoma, ar jos kaustytos, ar ne. Tačiau esama žinių, kad XVII-XVIII a. Lietuvos didikų važiai buvę puošnūs ir apkaustyti. Cituodama T.Lepnerį, J.Morkūnienė sako, kad XVII a. pabaigoje turtingieji Prūsijos lietuviai savo roges (kaip ir vežimus, metalo konstrukcijos) … duodavo kaustyti ir sutvirtinti geležimi, o neturtingųjų rogės, vežimai ir akėčios neturėjo nė trupinėlio geležies. Kituose dokumentuose nuro­doma, kad intensyvėjant Lietuvoje prekiniam žemės ūkiui, XVIII a.-XIX a. antroje pusėje, ypač amžiaus pabaigoje) jau ir Suvalkijos dzū­kai turėjo ne tik kaustytas roges, bet ir „puikius geležinašius vežimus“. Rytų Lietuvoje net iki XIX a. vidurio kaustytos rogės daugiausiai buvo tik dvaruose.

Po baudžiavos panaikinimo labiau pradėję plisti kaustyti važeliai. Jau ir valstiečiai kaustė darbines roges. Vis dėlto, remdamasi Rusijos geografų draugijos Siaurės Vakarų skyriaus surinkta medžiaga, tyrinė­toja teigia, kad dar XIX a. 8 dešimtmetyje valstiečiai labiau kaustė ve­žimus nei roges.Bene pirmieji kaustytais vežimais pradėję važinėti XVII a. turtin­gesnieji Prūsijos lietuviai. Tikriausiai dar anksčiau kaustytais vežimais riedėjo Lietuvos dvarų ir dvarelių (palivarkų) savininkai ir valdytojai, o įkandin jų – dvarų ekonomai, miškų ir kitų turtų prižiūrėtojai bei kiti dvarų valdiniai (išskyrus, žinoma, baudžiauninkus, bobilius, daržininkus). Valstiečių ūkiuose iš pradžių vis dažniau imta naudotis vežimais jau su kai kuriomis geležimi apkaustytomis dalimis. Tyrinėtoja atkreipė dėme­sį į Lietuvos kalvių gebėjimą nukalti vežimų ašis. Lietuvoje intensyviau važinėti su geležinašiais vežimais imta tik XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje. Deja, Lietuvos kaime dar ilgai važinėta ir medinašiais veži­mais. Galutinai juos pakeitė geležinašiai vežimai tik po Pirmojo pasauli­nio karo. J.Morkūnienė, išanalizavusi geležies kelią j Lietuvą iš Rytų rin­kų, didėjantj jos panaudojimą transporto priemonėms kaustyti, padarė logišką ir faktais pagrįstą išvadą, kad XX a. 3-4 dešimtm. ir Lietuvos vals­tiečiai (tiesa, diferencijuotai, pagal ūkių pajėgumą) jau važinėjo geležimi kaustytais vežimais (ir žinoma, kaustytomis rogėmis), nors Patvarius gele-žinašius gerai apkaustytus darbinius, puošnius išeiginius vežimus turėjo tik turtingieji, rečiau vidutiniai valstiečiai. Vargingųjų valstiečių ūkiuose pasi­taikydavo ir apkaustytų medinašių vežimą.

 

Kalviai dirbo ir kaustė vežimus, lineikas arba dailiai išraityta gele­žimi papuoštus važelius. Alsėdžių, Gargždų ir Rietavo kalviai kaustė vienkinkius ir dvikinkius (porinius) vežimus. Apskritai Žemaitijos kalviai garsėjo ne tik geru arklių pasegimu, bet ir tvirtų porinių vežimų apkaustymu*. Antai Viekšnių kalvis D.Stonkus** XX a. pradžioje ve­žė j Akmenės ir Mažeikių turgus savo apkaustytus vežimus (ratus su gardelėmis ir tekiniais), bet ypač plačiai garsėjo Varnių račiai, kal­viai (ir dažytojai), kurie gamino, kaustė (dažė). Patys kalviai vežė par­davinėti išeiginius vežimukus, vadinamus kurliandiškais brikeliais. Per savaitę keturi kalviai apkaustydavo du vežimukus, o per metus Varnių ir apylinkės račiai ir kalviai pagamindavo apie 2000 vežimukų ir tiek pat išeiginių rogių. Kaip tik apie šią Įdomią bei retą darbo koopera­ciją bei prekybą rašiau dar 1985 m. ( „Varnių kalviai“, „Kalvystė ir prekyba geležies dirbiniais Žemaitijoje“).

Metalo gaminiai: kodėl verta rinktis būtent juos?

Kiekvienas norime namus įsikurti taip, kad juose visada būtų gera ir jauku bei pasirūpinti aplinka, supančia mūsų namus. Įsirenginėjant namus labai svarbu užtikrinti, kad visos konstrukcijos tarnaus tikrai ilgai, todėl gana dažnai pasirenkama metalo gaminius. Metalo gaminiai šiandien – vieni populiariausių, ir kyla klausimas, kodėl verta rinktis būtent juos?

Visų pirma, jie pasižymi patvarumu ir ilgaamžiškumu, ir metalo gaminius galima rinktis labai įvairius: pradedant laiptų turėklais, ir baigiant tvora.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad įsirenginėjant laiptus, svarbu pasirūpinti turėklų saugumu. Tiek laiptų, tiek balkonų ar terasų turėklai turi būti itin patvarūs, todėl bene geriausias pasirinkimas – metaliniai turėklai. Kartais manoma, kad metaliniai turėklai nebus tokie estetiški, kaip, pavyzdžiui, mediniai, tačiau tai tikrai nėra tiesa. Metalo turėklų gamyboje gali būti naudojamas plienas, juodas metalas, kuris gali būti komponuojamas su dekoratyviniais elementais. Taip pat gali būti gaminami ornamentiniai turėklai, kurie tikrai pasižymi puikia išvaizda ir išskirtinumu.

Taip pat gana dažnai pasirenkami ir tokie metalo gaminiai, kaip metaliniai laiptai. Jie gali būti projektuojami labai įvairiai, atsižvelgiant į klientų pageidavimus: tai gali būti ir sraigtiniai, ir standartiniai laiptai. Metaliniai laiptai pasižymi puikiu dizainu, patogumu ir ergonomiškumu, o svarbiausia tai, kad jie tikrai labai patvarūs ir saugūs. Norint užtikrinti, kad laiptai atitiktų visus šiuos reikalavimus, svarbu išsirinkti tikrai patikimą gamintoją ir nerizikuoti saugumu. Šaltinis paimtas iš www.metalo-gaminiai.lt

laiptu tureklai

Taip pat gana dažnai pasirenkamos ir metalinės tvoros, kurios tarnauja tikrai labai ilgą laiką. Paprastai metalinės tvoros gali būti gaminamos pagal kiekvieno kliento individualius reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kokio pločio bei aukščio tvoros reikės. Tvoros gali būti gaminamos ir su įvairiais dekoratyviniais elementais, taigi, kiekvienas klientas gali pasirinkti tvorą pagal savo individualius poreikius.

Metaliniai vartais – taip pat vienas praktiškiausių sprendimų. Priklausomai nuo klientų pageidavimų, vartais gali būti labai įvairaus dizaino, pavyzdžiui, varstomi arba slankiojantys.  Metaliniai vartai gali būti projektuojami pagal kiekvieno kliento individualius poreikius.

Metalo gaminiai yra ilgaamžiai ir patvarūs, todėl jie dažniausiai pasirenkami, norint užtikrinti saugumą. gana dažnai pasirenkami metaliniai laiptai, turėklai, taip pat ir vartais bei tvoros. Gaminius iš metalo labai paprasta prižiūrėti, ir visada galima būti užtikrintiems, kad sprendimas pasirinkti gaminius iš metalo tikrai pasiteisins – jų nereikės greitu metu keisti ar atnaujinti, taigi, tai gali būti vienu praktiškiausiu sprendimu.

Kalvystė Lietuvoje

Kalvystės menas Lietuvoje gyvuoja nuo senų senovės. Pirmaisiais oficialiais dokumentais, kuriuose paminėta kalvystė Lietuvoje yra laikomi Gedimino laiškai siųsti Europos amatininkams. Visgi iš randamų iškasenų yra žinoma, kad geležis mūsų šalyje buvo apdirbama ir gerokai seniau. Istorikai mano, kad pirmieji kalviai mūsų šalies teritorijoje įsikūrė apie V amžiuje prieš Kristų. Taigi, kaip jau galėjote suprasti, šiame straipsnyje pasakosiu apie geležies apdirbimo ir kalvystės raidą Lietuvoje.

Visiems yra žinoma, kad Lietuvoje nėra randama iškastinė geležies ruda, taigi nuo senovės šis metalas buvo labai brangus, įvežamas tik iš kaimyninių šalių. Geležį atgabendavo pirkliai. Šis metalas buvo naudojamas labai atsakingai ir taupiai: ginklų ir buities įrankių gamyboje.

Svarbu paminėti, kad maždaug I amžiuje po Kristaus mūsų protėviai baltai išmoko geležį išgauti iš taip vadinamos balų rudos. Dažnai ši randama upių ir ežerų krantuose ar kitose nuolatos vandens drėkinamose vietose. Mūsų teritorijoje geležies amžiaus laikotarpiu buvo naudojama būtent balų ruda. Geležies gamyba iš balų rudos buvo ilgas ir varginantis procesas. Ruda buvo kasama vasarą, vėliau šią reikėdavo perplauti, išdžiovinti, susmulkinti ir atėjus vėlyvam rudeniui ar žiemai buvo galima pradėti rudą lydyti ir išgauti geležį. Taigi nepaisant to, kad visgi geležies buvo išgaunama ir mūsų teritorijoje šios gavybos kiekiai buvo per maži ir nepatenkino paklausos.

Lietuvoje gana anksti dar geležies amžiuje atsirado pirmosios specialios lydymo krosnys su tuometinėmis dumplėmis. Specialios krosnys buvo statomos iš akmenų, o tarpai užglaistomi storu molio sluoksniu (retais atvejais krosnys buvo statomos vien tik iš molio). Priešingose krosnies pusėse buvo paliekamos arba iškertamos specialios angos, per vieną buvo įtraukiamas oras, o prie kitos buvo taisomos specialios dumplės. Paprastai tokiose krosnyse temperatūra pakildavo iki 1000 – 1200 laipsnių Celsijaus, maždaug tokia temperatūra ir yra reikalingi išlydyti geležiai. Kaip jau minėjau iš gauto lydinio buvo kalami, ginklai ir kiti metalo gaminiai.

Norint apdirbti geležį reikalinga labai aukšta temperatūra, tik įkaitęs metalas tampa plastiškas ir pasiduoda kalimui, kurio pagalba formuojami norimi dirbiniai. Mokslininkai mano, kad senovėje kalviai turėjo pagrindinius įrankius, kurie buvo randami kiekvieno amatininko kalvėje: žaizdras ir dumplės, skirti metalo įkaitinimui, priekalas, skirtas metalo kalimui, replės, metalo laikymui. Kiti įrankiai kiekvienoje darbo vietoje galėjo skirtis, skirtingas amatininkas naudojo skirtingų formų pagalbinius įrankius – kirstukus, plėstuvus, kaltus, plaktukus, įvairių formų reples ir priekalus.

Dažniausiai iš iškastos ir atvežtos geležies buvo gaminami papuošalai, buities reikmenys ir ginklai. Žinoma, kad Lietuvių ginkluotėje buvo populiaru naudoti, kirvius, peilius, kalavijus, buožes, strėles, skydus, šalmus, įvairius šarvus ir ietis. Buičiai buvo gaminami: skiltuvai, skustuvai ir darbo įrankiai (peiliai, dalgiai, pjautuvai, noragai ir kirviai). Dažnai prasčiau pasiturintys ūkininkai geležiniais įrankiais dalindavosi, taip sutapydami.

Laikui bėgant ir tobulėjant geležies apdirbimo metodams buvo pradėti gaminti ir metalo gaminiai – papuošalai bei įvairios aprangos detalės: segės, smeigtukai, sagtys. Taip pat geležis naudota arklių kaustyme pasagoms gaminti, žąslai, pentinai, sagtys ir balnakilpės taip pat gamintos iš geležies. Visgi tuo metu geležis buvo gana brangi ir dažniausiai senovės gyvenvietėse randami sidabriniai ir žalvariniai papuošalai. Šie metalai minėtu laikotarpiu buvo kur kas pigesni.

Šiuo metu kalvyste Lietuvoje užsiimantys kalviai nebegamina ginklų ar buities prietaisų. Dažniausiai metalo gaminiai yra skirti dekoruoti namų interjerą ir eksterjerą. Pastaruoju metu labai populiarūs lauko šviestuvai, tvoros vartai, turėklai, skulptūros pagamintos ne vien iš geležies, bet ir iš kitų metalų. Taigi nors ir pasikeitė kalvių gaminami gaminiai, tačiau šie žmonės vis dar reikalingi ir toliau tęsia savo tradicijas mūsų šalyje.

kalvio dibtruvė

Istorija: kalvystė

Pirmieji metalo gaminiai atsirado geležies amžiuje. Greičiausiai, to laikmečio žmonės pastebėjo, kad geležies uolienos esant aukštai temperatūrai keičia savo formą, o atšalusios vėl sukietėja. Geležis greitai buvo pritaikyta buityje ir kare. Naudojant kaltinę geležį, metalo gaminiai buvo gaminami 4 tūkstančius metų. Būtent apie kalvystės ir geležies apdirbimo vystymąsi ir papasakosiu šiame straipsnyje.

Tik per pastaruosius kelis šimtmečius, vykstant pramoniniam perversmui, šio metalo apdirbimo technika stipriai pasikeitė. Pagrindinės priežastys buvo dvi: akmens anglies pagalba pradėta pasiekti labai aukštą degimo temperatūrą, reikalingą įvairesniam geležies apdirbimui ir gebėjimas iškasti geresnės kokybės geležį iš žemės ertmių. Bet sugrįžkime į praeitį… Pirmosios geležies rudos apdirbimui naudotos krosnys buvo labai mažos, pagamintos iš molio. Jose taip pat buvo deginama anglis. Norint padidinti degimo karštį į krosnį specialiais vamzdžiais buvo pučiamas oras. Į krosnį įdėta geležies ruda suformuodavo kumščio dydžio geležies gabalą, kuris kalant kūju buvo formuojamas į norimą gaminį. Geležies apdirbimas vystėsi negreitai, tik apie 450 metus prieš Kristų pasiekė D.Britanijoje įsikūrusias gentis.

Romos imperija išpopuliarino kalvystę savo užkariautose teritorijose. Iki tol vidurio Europoje buvo naudojami pirmykščiai geležies apdirbimo metodai. Stipri Romos civilizacija, užkariaudama Galiją ir D. Britaniją, šiose teritorijose steigė prekybos centrus – taip augo poreikis ir metalo gaminiams. Vis dėlto sugriuvus Romai ir prasidėjus tamsiesiems amžiams kalvystės menas beveik netobulėjo. Galima pastebėti, kad tuo laikotarpiu atsirado kalvystės specializacijos, tai yra meistrai užsiimdavo tik tam tikros prekės gamyba, pavyzdžiui: šarvų, kalavijų, buities reikmenų, architektūrinių apdailos detalių.

1299 metais Londone pirmą kartą paminėta kalvių gildija (angl. „The Worshipful Company of Blacksmiths“). Būtent šių gildijų pagalba metalo apdirbimas vėl pradėjo tobulėti. Srities specialistai šiose bendrijose dalijosi patirtimi, užmegzdavo ryšius su pirkliais. XIV amžiuje Anglija pradėjo garsėti savo metalo gamybos technologijomis. 1496 metais Susekso mieste buvo pristatyta pirmoji aukštakrosnė, pakeitusi visą geležies apdirbimo procesą. Šis atradimas leido gaminti didelį kiekį ketaus tipo geležies.

Iki XVII amžiaus kalvystėje neįvyko didelių pokyčių, tačiau būtent tada prasidėjo pramonės perversmas, visam laikui pakeitęs metalo apdirbimo technologijas. Ketaus gamybai buvo pasitelktos mechanizuotos mašinos, tuo tarpu rankų darbo tapo nebereikalingos. Kalviai neteko dalies savo užsakymų.

Henry Bessemer 1855 metais užpatentavo plieno gamybos procesą. Šis metalas buvo kur kas stipresnis už geležį, o jo gamybos procesas buvo gerokai pigesnis, nei kaltinės geležies. Manoma, kad 1975 metais kaltinės geležies gamyba buvo sustabdyta, šiuo metu ši medžiaga laikoma išnykusia. Mažus šio tipo geležies kiekius apdirba metalo kūrinius gaminantys kalviai. Tačiau kaltinė geležis yra 10 kartų brangesnė nei plienas.

Šiandien mes savo butyje naudojame be galo daug rūšių metalo gaminių, kurie yra gerokai lengvesni ir stipresni nei naudoti praeityje. Žinoma, metalą pakeitė ir pigesnės medžiagos, tokios kaip plastmasė, guma.

Kažkada kiekviena gyvenvietė savo tarpe turėjo bent vieną kalvį. Mūsų laikais kalvystės, kaip profesijos pozicijos bendruomenėse gerokai pasikeitė. Mums nebėra poreikio kaustyti žirgus, laukti kol bus pagamintas įrankis žemės apdirbimui ar, pavyzdžiui, tvoros vartai. Šiuolaikiniai kalviai mokosi dailės akademijose ir dažniausiai specializuojasi mene. Gamina architektūrines dekoro detales, metalo skulptūras, išpuoštus tvorų vartus… Taigi po truputį kalvystės menas atgyja, tačiau įgauna visai kitokią prasmę. Pasaulinės tendencijos taip pat pastebimos ir Lietuvoje.

senovės kalvystė

Kalvystės amatas skirtingais laikotarpiais

Kalvystė, tai profesija apibūdinanti meistrus arba kitaip amatininkus, kurie specialiais įrankiais apdirba įvairius metalus. Kalviai, auksakaliai ir kartais net juvelyrai gali būti priskiriami šiai profesijai. Praeityje šie žmonės dirbo įvairiose srityse, kaip inžinieriai, juvelyrai, ginkladirbiai, arklių kaustytojai. Jie iki šiol sugeba gaminti ir praktiškai pritaikomus daiktus ir tam tikras dekoro detales, pavyzdžiui toks metalo dirbinys, kaip dekoruoti tvoros vartai atitinka šį kriterijų.

Kalviai praeityje – amato užuomazgos

Tiksli data, kada atsirado kalvystės menas, nėra žinoma. Biblijoje yra aptinkama užuominų apie žmones užsiėmusius žalvario ir geležies apdirbimu, taigi tikrai galima daryti prielaidą, kad kalvystė atsirado dar prieš mūsų erą. Mokslininkų nuomone dauguma geležies rūdos apdirbimo metodų išsivystė geležies amžiuje, maždaug tarp 1200 ir 550 metų prieš Kristų. Pats geležies amžius prasidėjo žmogui atradus tam tikras uolienas, kurios įkaitusios lauže pasidarydavo tąsios, lanksčios, o vėliau atvėsusios vėl sukietėdavo. Būtent tokios uolienos buvo naudojamos pirmųjų geležinių įrankių gamyboje. Bėgant metams geležies apdirbimo procesas tapo kur kas sudėtingesnis. Tame pačiame geležies amžiuje buvo pradėtos gaminti ir įvairios statulos, kurių sudėtyje buvo randama tokių brangiųjų metalų kaip bronza. Šias statulas gaminę žmonės buvo pirmieji menininkai į pagalbą pasitelkę įvairius metalus.

Kalvystė Jungtinėje Karalystėje

Kalvystė sparčiausiai vystėsi Europos pietuose, graikų ir romiečių valdymo laikotarpiu. Į šiaurės Europą atkeliavo apie 450 metus prieš Kristų. Tuo metu Romos pasiuntiniai šį meną atnešė į barbarų žemes dabartinėje Jungtinėje Karalystėje. Metalo apdirbimas greitai išpopuliarėjo šiuose kraštuose dėl šios pritaikymo žemės ūkyje ir karuose. Nuo pat atkeliavimo į šiaurės Europą šis menas beveik nekito iki 13 amžiaus. Apie 1200-uosius metus prekyboje buvo pasitelkti vandens keliai, paspartintos kelionės į tolimesnes vietas, tuo pačiu lėmė ir kalvystės plėtrą. 12 ir 13 amžiuje metalas pradėtas naudoti gaminant sudėtingus šarvus ar bažnyčių papuošimus, pavyzdžiui tvoros vartus. Tuo pačiu laikotarpiu pradėjo steigtis ir pirmosios profesinės gildijos, kuriose buvo dalinamasi darbo patirtimi, naujais atradimais. Galima paminėti, kad kalvystės menas į Lietuvą pradėjo skverbtis 15 amžiuje Gediminui pradėjus kviestis amatininkus į Vilnių. Ligi šio įvykio dauguma metalo gaminių į mūsų šalies teritoriją atkeliaudavo mainų būdu.

Technologinis vystymasis

Verta paminėti, jog pirmoji geležies apdirbimui skirta aukštakrosnė buvo pastatyta 1496 metais. Šis išradimas leido gaminti geležies dirbinius, kur kas didesnėmis apimtimis. Naujoji technologija buvo naudojama gaminant patrankas ir patrankų sviedinius ar pavyzdžiui kitus sudėtingus metalo gaminius. Tačiau 18 amžiuje industrinė revoliucija sunaikino dalį tradicinės kalvystės metodų. Nauji išradimai leido atsisakyti rankų darbo ir pagreitinti metalų apdirbimo tempus.

Kalvystės žūtis

Dėl procesuose pasitelktos mechanizacijos plieno lydinys tapo srities karaliumi. Nuo 1975 metų kalusis plienas visai nebebuvo gaminamas. Dabartiniu metu kalvystės sritis atsigauna ir kalusis plienas naudojamas dekoratyvinių metalo dirbinių gamyboje, bet dažniausiai šis yra perdirbamas naudojant nenaudojamus dirbinius. Kai kuriuose šiuolaikiniuose šaltiniuose yra teigiama, kad perdirbto kaliojo plieno vertė yra 7 kartus didesnė nei naujojo.

Kalvystė šiais laikais

Kalvystė šiuolaikiniame pasaulyje yra gana reta profesija. Dalis kalvių vis dar gamina rankų darbo pasagas arkliams. Kai kurie juvelyrai tebepraktikuoja tradicines aukso ir sidabro apdirbimo metodikas. O likusieji tebedirbantys su geležimi siekia parodyti istorinę šios profesijos pusę turistams arba gamina dekoratyvinius metalo gaminius lauko ar vidaus interjero apdailai. Beje patyrusio kalvio darbai yra gana brangūs. Visgi gana nemaža kalvystės bėda yra ta, kad liko labai nedaug gaminių, kuriuos gali pagaminti tik kalvystę išmanantis žmogus, dauguma darbų šiais laikais gali atlikti suprogramuotos mašinos.

Kalvis dirbtuvėje