Žyma: metalo konstrukcijos

Turėklų gamyba ir kitos kalvystės istorijos pradmenys

nerudijancio-plieno-tureklai-1-www.metalo-gaminiai.ltKalviais menininkais, drąsiai galima vadinti tuos meistrus, kurie nukalė tūkstančius dailių geležinių kryžių.Darbštus, sumanus kalvis, be to, ir malūnininkas bei aludaris buvo Aleksandras Šidlauskas, g. 1901 m. Giedraičių k. (Radviliškio r.). Jis ne tik sugebėjo derinti tas dvi svarbias kaimo žmonių poreikius tenki­nančias specialybes, bet ir sistemingai užrašinėjo savo darbus ir Įvai­rius pirkinius nuo 1926 iki 1940 metų. Šie jo užrašai yra vertingas šalti­nis ne tik Lietuvos kalvystės istorijai, bet ir apskritai etnologijos moks­lui. Dabar tie daugelio metų užrašai yra perduoti saugoti Lietuvos na­cionaliniam muziejui.

Kai kuriuos Lietuvos kalvius ypač traukė technika ir jos pasiekimai XIX a. pab.-XX a. pradžioje. Štai turime itin retą atveji, kai dar XX a. pradžioje (1908 m.) vienas gabus Kegrių k. (Viekšnių parapija, Šiaulių apskr.) kalvis Jonas Balvočius, gerai susipažinęs su lokomobilio struktū­ra ir jo veikimu, bendradarbiaudamas su Rygos fabrikais (pagal kalvio modelį šie išliejo cilindrą), maždaug per 100 dienų pagamino malkomis kūrenamą garinį pečių, t.y. lokomobilį. Kalvis, pasisamdęs javų kūlimo mašiną (kūleklį) ir su tuo savo lokomobiliu važiuodavo kulti javų. Per dieną uždirbdavęs 4 rb.Dar kiti gabūs kalviai ir šaltkalviai ne tik taisė dviračius bei kitokias transporto priemones, bet ir sugebėjo pasidaryti dviračius.Kalvis iš Dzūkijos (Krasnyko k., Leipalingio vlsč.) 1935 m., lanky­damas arklių kaustymo kursus Kaune, dažnai nueidavo į aerodromą ir ten stebėdavo lėktuvus ir sklandytuvus. Grįžęs iš kursų, kalvis ėmėsi darbo ir sėkmingai pasigamino sklandytuvą.Ričardas Nulinskas 1892 m. gimęs Vokietijoje tik 1920 m. grjžo i Lietuvą. Iš pradžių gyveno Salantuose, o vėliau persikėlė į pramone ir kalvyste bei šaltkalvyste pagarsėjusią Ukmergę. Jis, kaip ir tėvas, dirbo šepečių fabrike, o kiek vėliau, nuo mažens mėgdamas techniką, ėmė taisyti Įvairias mašinas ir automobilius. Gali būti, kad jis dar Vokietijo­je buvo įgijęs mechaniko įgūdžių ir čia, Lietuvoje, tinkamai juos pa­naudojo.Pagarsėjęs kalvis mechanikas Vincas Kudžma bei jo sūnus Vincas gyveno Kudirkos Naumiestyje, dažniausiai abudu taisydavo įvairias ma­šinas („Šakių krašto kalviai”).Noriu paminėti dar vieną nepaprastą kalvį Steponą P. iš Smagu­rių kaimo (Siaurės Lietuva). Šis kalvis buvęs aukštas, tvirtas vyras. Ste­ponas P. į kiekvieną nukaltą daiktą įmušdavęs savo inicialus „SP”. Jis ne tik kalviavo, bet ir gydė žmones ir gyvulius. Dažnai jis, susidėjęs įvairius gydymo reikmenis į skrynutę, kaip tikras daktaras keliaudavęs pas ligonius. (Beje, jis medicinos žinias ėmė iš knygų ir laikraščių). Ste­ponas buvęs puikus giedorius bažnyčioje ir pakasynose. Visas giesmes jis mokėjęs atmintinai. Taip pat garsėjo kaip ateities bei oro spėjėjas.

Be kalvių, būta ir labai gabių bei darbščių šaltkalvių. Antai 1939 m. už meistriškai atliktus šaltkalvio darbus statant Kauno sporto halę Juozas Paškevičius, gim. 1906 m. (baigęs aukštesniuosius bendrojo lavinimo ir amato kursus), buvo apdovanotas Darbo žvaigždės aukso medaliu.Apie gabų, darbštų ir blaivų Dzūkijos kalvį Antaną Dudzinską (Du-dinską) yra parašyta nemažai straipsnių ir apybraižų (tarp kitų ir šių eilučių autoriaus). Čia pasiremsiu A.Kazlauskienės 1985 m. rašyta apy­braiža „Obuolys, saulėj nokęs kitoks…”. Anot autorės, žmonės jį laikė geru kalviu’Be įprastų ir žemdirbiams labai reikalingų daiktų kali­mo turėklai, jis sodyboje (Neliubonių k., Abarauskų apyl, Lazdijų r.) įkūrė sa­votišką kalvystės „muziejų” po atviru dangumi ir pirkioje. Tuose dar­buose buvo sudėti visi kalvio gabumai ir meilė Tėvynei. Kalvystės ir doro gyvenimo jis mokė ir savo sūnus. 1977 m. Kalvių dienoje Druski­ninkuose A.Dudzinskui buvo suteiktas Lietuvos Kalvių kalvio vardas. Greta jo – kitas Dzūkijos kalvių kalvis Vytautas Jarutis.

Iš jaunesnės kartos kalvių reikia paminėti Algirdą Stankų, dabar gyvenantį Mažeikiuose. Atrodo, kad jis, dar gyvendamas Viekšniuose, paveldėjo (perėmė) iš tėvo ne tik metalo kalimo technologiją, bet, svar­biausia, jo smalsumą ir norą tobulai atlikti savo mėgiamą darbą. A.Stan­kus kurį laiką dirbo Vilniuje Restauravimo dirbtuvių kalviu. Jis gerai susipažino su įvairių darbų technologija ir metodika. Vis labiau ėmė domėtis senais metalų kalimo būdais. Pagaliau po daugelio bandymų jam pavyko atkurti damaskinio plieno kalimo technologiją. Todėl pa­gristai galime vadinti jį retų gabumų išradingu meistru.Kaip matome, Lietuvoje buvo ir esama darbščių ir gabių kalvių bei šaltkalvių. Jeigu reikėtų juos apibūdinti labai trumpai, galbūt galėįėme ir taip pasakyti: Lietuvos kalviai (bent dauguma jų) yra tvirti, sumanūs, išradingi ir nebijantys jokių sunkumų vyrai. Jie yra ne tik zerai įvaldę įvairių metalų, daugiausia geležies ir plieno, kalimo tech-logijas, bet gana dažnai turintys meninių ir kitokių gabumų. Jie neginčijamai  yra praturtinę bei pastūmėję pirmyn technikos progresą Lietuvoje.

 

VEŽIMŲ BEI ROGIŲ KAUSTYMAS

metaline_konstrukcija Apkaustyti vežimai jau minimi XVI a. dvarų inventoriuose. Tai buvo ne tik darbiniai vežimai, bet ir išeigai skirtos karietos, lineikos, kočai ir kt. Jau tais laikais j Lietuvą buvo atvežama juostinė {šininė) ir kitokia geležis, kurią naudojo transporto priemonių kaustymui dvarai, bažnyčios ir vienuolynai. Daugiausia buvo rūpinamasi išeigai ir dides­nėms kelionėms skirtų vežimų apkaustymu.Įvairaus tipo darbinius arba kelioninius (pašto, prekių vežimo) ir kitus išeiginius vežimus bei vežimėlius dailiai ir tvirtai apkaustyda­vo ne tik dvarų, miestų ir miestelių, bet ir gabūs kaimų kalviai. Trans­porto priemonių kaustymas bei jų taisymas buvo vienas svarbiausių kalvių darbų.

Specialiai transporto priemonių apkaustymo netyrinėjau, apie tai esu užsiminęs tik prabėgomis viename kitame straipsnyje.Plačiau, iš­samiau ir profesionaliau tai yra padariusios muziejininkė S.Bernotie­nė ir etnologe J.Laniauskaitė. Ypač detaliai vežimų ir vežimėlių (bei rogių) apkaustymą nagrinėjo pastaroji mokslininkė. Su jos kruopščiai atliktais tyrinėjimais ir padarytomis išvadomis galima visiškai sutikti. Ji yra nurodžiusi net keletą įvairių vežimų tipų, taip pat ir rogių kaus­tymo etapų. Kaip teigia tyrinėtoja, pirmosios žinios apie kaustytus vežimus pasiekė raus iš XVI-XVII a. dvarų inventorių. Tuo tarpu apie rogių kaustymą žinių esą mažiau. XVI a. dvarų inventoriuose rogės minimos retai ir, be to, nenurodoma, ar jos kaustytos, ar ne. Tačiau esama žinių, kad XVII-XVIII a. Lietuvos didikų važiai buvę puošnūs ir apkaustyti. Cituodama T.Lepnerį, J.Morkūnienė sako, kad XVII a. pabaigoje turtingieji Prūsijos lietuviai savo roges (kaip ir vežimus, metalo konstrukcijos) … duodavo kaustyti ir sutvirtinti geležimi, o neturtingųjų rogės, vežimai ir akėčios neturėjo nė trupinėlio geležies. Kituose dokumentuose nuro­doma, kad intensyvėjant Lietuvoje prekiniam žemės ūkiui, XVIII a.-XIX a. antroje pusėje, ypač amžiaus pabaigoje) jau ir Suvalkijos dzū­kai turėjo ne tik kaustytas roges, bet ir „puikius geležinašius vežimus”. Rytų Lietuvoje net iki XIX a. vidurio kaustytos rogės daugiausiai buvo tik dvaruose.

Po baudžiavos panaikinimo labiau pradėję plisti kaustyti važeliai. Jau ir valstiečiai kaustė darbines roges. Vis dėlto, remdamasi Rusijos geografų draugijos Siaurės Vakarų skyriaus surinkta medžiaga, tyrinė­toja teigia, kad dar XIX a. 8 dešimtmetyje valstiečiai labiau kaustė ve­žimus nei roges.Bene pirmieji kaustytais vežimais pradėję važinėti XVII a. turtin­gesnieji Prūsijos lietuviai. Tikriausiai dar anksčiau kaustytais vežimais riedėjo Lietuvos dvarų ir dvarelių (palivarkų) savininkai ir valdytojai, o įkandin jų – dvarų ekonomai, miškų ir kitų turtų prižiūrėtojai bei kiti dvarų valdiniai (išskyrus, žinoma, baudžiauninkus, bobilius, daržininkus). Valstiečių ūkiuose iš pradžių vis dažniau imta naudotis vežimais jau su kai kuriomis geležimi apkaustytomis dalimis. Tyrinėtoja atkreipė dėme­sį į Lietuvos kalvių gebėjimą nukalti vežimų ašis. Lietuvoje intensyviau važinėti su geležinašiais vežimais imta tik XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje. Deja, Lietuvos kaime dar ilgai važinėta ir medinašiais veži­mais. Galutinai juos pakeitė geležinašiai vežimai tik po Pirmojo pasauli­nio karo. J.Morkūnienė, išanalizavusi geležies kelią j Lietuvą iš Rytų rin­kų, didėjantj jos panaudojimą transporto priemonėms kaustyti, padarė logišką ir faktais pagrįstą išvadą, kad XX a. 3-4 dešimtm. ir Lietuvos vals­tiečiai (tiesa, diferencijuotai, pagal ūkių pajėgumą) jau važinėjo geležimi kaustytais vežimais (ir žinoma, kaustytomis rogėmis), nors Patvarius gele-žinašius gerai apkaustytus darbinius, puošnius išeiginius vežimus turėjo tik turtingieji, rečiau vidutiniai valstiečiai. Vargingųjų valstiečių ūkiuose pasi­taikydavo ir apkaustytų medinašių vežimą.

 

Kalviai dirbo ir kaustė vežimus, lineikas arba dailiai išraityta gele­žimi papuoštus važelius. Alsėdžių, Gargždų ir Rietavo kalviai kaustė vienkinkius ir dvikinkius (porinius) vežimus. Apskritai Žemaitijos kalviai garsėjo ne tik geru arklių pasegimu, bet ir tvirtų porinių vežimų apkaustymu*. Antai Viekšnių kalvis D.Stonkus** XX a. pradžioje ve­žė j Akmenės ir Mažeikių turgus savo apkaustytus vežimus (ratus su gardelėmis ir tekiniais), bet ypač plačiai garsėjo Varnių račiai, kal­viai (ir dažytojai), kurie gamino, kaustė (dažė). Patys kalviai vežė par­davinėti išeiginius vežimukus, vadinamus kurliandiškais brikeliais. Per savaitę keturi kalviai apkaustydavo du vežimukus, o per metus Varnių ir apylinkės račiai ir kalviai pagamindavo apie 2000 vežimukų ir tiek pat išeiginių rogių. Kaip tik apie šią Įdomią bei retą darbo koopera­ciją bei prekybą rašiau dar 1985 m. ( „Varnių kalviai”, „Kalvystė ir prekyba geležies dirbiniais Žemaitijoje”).