Pasiruošimas krikštynoms

Pavasaris mažais žingsneliais jau pradeda skleisti medžių pumpurus, o saulė pakildama vis aukščiau pažadina šypsenas net ir didžiausių paniurėlių veiduose. Gražus metas kai bunda gamta… Sugrįžta paukščiai, pražysta įvairiausios gėlės ir pradeda kvepėti saldžiais aromatais. Atšilus orui smagu nusimesti šiltus, storus megztinius ir išėjus laukan įkvėpti gaivaus oro. Ežerų pakrantėse ir sodeliuose prie namų neretai pakvimpa gardus kepamo maisto kvapas. Prasideda laikas, kuomet norisi kuo daugiau pabūti lauke, pasimėgauti pirmaisiais saulės spinduliais, papietauti sėdint ant pievelės ar tiesiog paskaityti knygą parke ant suoliuko.

Žiemą dėl šalto oro ir nepastovios temperatūros organizuoti šventes kiek prisibijoma, todėl atšilus orui visi pradeda planuoti mažus piknikus ar net dideles vestuves. Tačiau šį kartą ne apie baltų suknelių ir pakvaišusių nuotakų vajų, o apie mažų angeliukų šventę – krikštynas! Šią šventę planuoti dažniausiai pradeda vos gimus vaikeliui, tačiau pastaruoju metu vyrauja nuostata tik ką gimusio naujagimio nekrikštyti, o šiek tiek palaukti kol jis sustiprės, paūgės. Dažniausiai krikštynos organizuojamos pirmąją kūdikėlio vasarą. Taigi tuo metu jam gali būti keli mėnesiai ar net metukai. Krikštynos – svarbi šventė, turinti ne tik religinę, bet ir visuomeninę prasmę. Vaikui suteikiant krikšto sakramentą jis tampa pilnateisiu katalikiškos visuomenės nariu, pasirengusiu dorai ir garbingai vesti savo gyvenimą. O išvengti visokių gyvenimo paklydimų ir klystkelių jam prisižada padėti naujieji krikšto tėvai. Dėl šios priežasties krikštatėvių parinkimas yra labai atsakingas žingsnis. Tėveliai neturėtų ranka numoti į šį paprotį ir jo svarbą ir prieš pasirinkdami būsimus savo vaiko krikštatėvius gerai apgalvoti kas galėtų būti pačiais geriausiais. Būsimieji krikštatėviai turi būti garbingi ir sąžiningi žmonės, kurie mylės savo krikšto vaiką ir rūpinsis juo. Pastarieji turi pasirūpinti ir krikštynų atributika! Krikštamotė būsimą krikštavaikį turi aprengti krikšto rūbeliais, o krikštatėvis pasirūpinti kitais šventės atributais.

Dar vienas labai svarbus šios šventės uždavinys yra krikšto vardas. Mažyliui jį turi sugalvoti tėveliai. Dažniausiai tai vieno iš Šventųjų vardas, kurį parenka pagal jo reikšmę ar vaikučio gimimo dieną. Kuomet būsimieji krikštatėviai ir vardas kūdikėliui jau išrinkti reikia pasirūpinti kita krikštynų atributika ir šventės vieta. Dažniausiai krikšto ceremonijai jaunieji tėveliai parenka tą bažnyčią kurioje tuokėsi patys ar jų tėvai. Dažniausiai nenorima nutolti nuo šeimos tradicijų ar brangių atsiminimų vietų, todėl šventė organizuojama arčiau gimtųjų namų.

Svarbių švenčių žmogaus gyvenime būna tikrai nedaug, todėl verta pasvarstyti apie jų įamžinimą dailiose fotografijose ar net filme. Dėl to nevertėtų taupyti ir fotografuoti patiems. Dirbdami kelis darbus vienu metu nespėsite patys pasidžiaugti savo vaikelio švente. Tegul tuo pasirūpina profesionalai, o Jums teliks džiaugtis puikiais rezultatais. Gražūs rėmeliai su įamžinta gyvenimo akimirka bus puiki dovana kiekvienam šventės dalyviui net ir po daugelio metų. Dar vertėtų nepamiršti, kad krikštynos tai vaikučio šventė ir dėmesį skirti ne tik suaugusiems šventės svečiams, bet ir mažyliui. Daug žaidimų ir senovinių papročių esama, todėl visi ras kas jiems labiausiai tinka ir patinka. Svarbiausia tokią dieną pakili visų šventės dalyvių nuotaika, kuri net ir po daugybės metų virs gražiausiais atsiminimais.

kvietimas

Apie dovanas. Pritrūko idėjų?

Apie dovanas kalbėti visuomet smagu, tačiau jas dovanoti ar gauti pačiam yra dar maloniau. Be abejo didžioji šventinių dovanų banga yra žiemą, kuomet visų namus užplūsta salsvas mandarinų kvapas ir gražioji Kalėdų šventė. Tačiau kartais šventinę nuotaiką šiek tiek pritemdo netinkamai išrinktos dovanos. Juk verta prisiminti, kad daugeliui patinka smagios dovanos, originalios idėjos, o ne neskoningos smulkmenos. Kalbant apie pastarąsias reikėtų pasakyti, kad ir tokios dovanos gali būti mielos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia įbėgti į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir iš eilės griebti, kad ir tinkamai supakuotus pigiausius niekučius. Negi patys norėtumėte sulaukti tokių dovanų kaip tarkim penki raktų pakabukai, nemėgiamų saldainių dėžutė ar nekokybiški rėmeliai nuotraukai. Tačiau ir su šiomis pastabomis sutikti taip pat galima tik iš dalies. Jei dovanojami daiktai yra kokybiški ir bus naudingi tam žmogui, kuriam ketinate juos dovanoti, tuomet išrinkote teisingai. Tarkim, rėmeliai, gali būti iš tiesų puiki dovana. Juk jie tarytum savaime savyje slepia kodą – gražią akimirką praleistą kartu, o gal dar neišsipildžiusią svajonę. Tačiau nereikėtų pagailėti už juos sumokėti šiek tiek didesnės sumos, juk būtent tokia dovana kiekvieną dieną bus labiausiai matoma ir padėta geriausiai pastebimoje kambario vietoje.

Pradėjome apie rėmelius nuotraukoms, o toliau galime pereiti prie šiek tiek didesnių rėmelių, kuriuose dažniausiai talpinami dailės kūriniai. Padovanoti paveikslą, labai sudėtinga užduotis. Geriausiai pasiseks tuomet, jei jau tiksliai žinosite koks žanras, tapytojas, o gal net konkretus paveikslas patinka tam žmogui, kuriam planuojama ši tikrai brangi dovana. Dažniausiai tai lyg investicija, kuri puošia išskirtinius namus, dėl to nuspręsti dovanoti paveikslą yra labai rizikinga, nes viskas gali pasibaigti sename rūsyje ar palėpėje, kur jį apžiūrinės nebent pelės.

Apkalbėję brangias ir sunkiai išrenkamas dovanas pereikime prie labiau praktiškų dovanų. Yra tokių žmonių, kurie mėgsta iš anksto ir kruopščiai suplanuoti kas kokias dovanas gaus ir likus kelioms savaitėms iki šventės jau nesivargina vaikštinėti po didžiuosius prekybos centrus sukdami galvą apie tai, ką čia padovanoti? Jų dovanos jau būna nupirktos ir gražiai supakuotos tyliai laukia iškilmingo momento, kuomet bus įteiktos. Tačiau jei šventė jau ant nosies, o galvoje visiška sumaištis, nepasimeskite! Išrinkite linksmą dovaną, kuri tuo pačiu bus ir praktiška. Gal artėja gero draugo gimtadienis ir tarkim jam sueis 25-eri metai. Kodėl tokia proga šiek tiek nepajuokavus ir nepadovanojus jam 25, dailių supakuotų skirtingų kojinių? Tokios smagios dovanos ne tik pralinksmins visus šventės dalyvius, patį jubiliatą, bet ir bus praktiškos, naudojamos. Dar viena ir labai linksma dovanų idėja susijusi su praktiškumu ir vėl kojinėmis. Tačiau šiuo atveju jau ne jų kiekis svarbus, o kokiu turiniu užpildytas jų vidus. Ši dovana nėra labai brangi, tačiau tikrai nuoširdi. Taigi išrinkite savo draugei ar draugui šiltas, megztas kojines ir į jų vidų pridėkite mėgiamų saldainių. Užriškite gražiu kaspinėliu ir pirmyn. Patys nesitikėsite tokios reakcijos! Taigi fantazijai ribų nėra, o ir pinigų stygius negali sugadinti gražios šventės.

orginalios detales

Apie Kūčių ištakas

Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net gi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra kūčia. Tądien sausas pasninkas, tad tik šį tą vyrai ir vaikai tegauna užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukia šventinės vakarienės. Kūčių dieną ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi prieš Kūčias visas skolas atsilyginti. Vadinasi metų sandūros slenkstį mūsų protėviai rengėsi peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtų galima tarsi naują gyvenimą pradėti.

Ritualinė senųjų metų pabaigos (ilgiausios metų nakties) vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių pasninko, t.y. ne gyvulinės kilmės, valgių, be anksčiau minėtos kūčios, dar avižinio kisieliaus dubuo, obuolių, žuvies (silkės), grybų, kai kur dar saldžios džiovintų vaisių sriubos. Senovėje, esą būdavę iš viso 9 patiekalai, matyt, analogiškai mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei. Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint omenyje dvylika metų mėnesių. Juk ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui (senovėje – dievams) už visus praėjusių metus, už visa, ką žemdirbys per juos yra gavęs. Šiais laikais viskas labai sukomercinta ir svarbiausiu akcentu neretai tampa kalėdinės dovanos, o ne visų šeimos narių buvimas kartu.

Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Ir tikrai ne kalėdinės dovanos sustiprina šeimos narių bendravimą. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“ arba paplotėliu – kalėdaičiu. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildysią. Iš to kilo kitas paprotys arba graži tradicija, kuomet keičiamės sveikinimais Naujųjų Metų proga. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes kuomet pradedamas naujas ūkinės veiklos sezonas, žmonių įsitikinimu, turėjo magiškai nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus.

Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia jų skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį (metų varčioje) šuliniuose „vanduo pavirsta vynu“. Ir kad tai trunka tik vieną akimirksnį, kaip kad Joninių naktį žydi papartis. Tai tik liudija, kokią šventumo paslaptį, kokį gamtos, viso ko slėpinį žmogus priskyrė ilgiausiai metų nakčiai keičiantis į tamsos atsitraukimą, į šviesos, gėrio pergalę.

Krikščionio sąmonėje visa tai siejasi su Kristaus gimimu, žemėn atėjusio Dievo atnešta gera naujiena, skelbiančia ramybę geros valios žmonėms. Vėlesnių laikų interpretacijose stebuklingą gyvulių kalbėjimą žmogaus balsu, vandens pavirtimą vynu liaudis jau aiškina Naujojo Testamento dvasia. Taigi šiuo atveju visiškai išryškėja mitinės pasaulėjautos vaizdinių krikščioniško nuspalvinimo faktas.

Mažiesiems švenčių kulminacija yra kalėdinės dovanos. Suaugusieji vienas kitam dovanoja simbolines dovanas, tokias kaip dailūs rėmeliai su linksmais ar romantiškais atsiminimais arba tiesiog šiltas žiemines pirštines, kailines tapkes ar tai, ko labiausiai reikia.

Šventinė atributika

Krikštatėvių paieška

Ruošiatės tapti krikšto tėvais, o gal svarstote kas galėtų tokiais būti Jūsų vaikui? Šiame straipsnyje rasite keletą naudingų patarimų, pastebėjimų ir net prietarų, kurie nuo seno būdavo svarbūs visuose gyvenimo klausimuose. Nors pastarųjų įtaka šiuolaikinio gyvenimo tempe vis labiau menksta, tačiau senolių išmintyje slypi nemaža dalis tiesos. Kad krikštynos netaptų vienkartine ir dvasine prasme nieko nereiškiančia švente, krikštatėvius reikia pasirinkti labai atsakingai. O ką apie tai byloja papročiai ir įvairūs prietarai?

dovanojama krikštynų atributikaPrašymas tapti vaiko krikštatėviais visuomet buvo traktuotas kaip didelio pasitikėjimo ir pagarbos išraiška. O tuo tarpu atsisakymas vertintas kaip nepagarba tiek bendruomeninėms, tiek krikščioniškoms nuostatoms bei tradicijoms. Senolių būdavo tikėta, kad nesutikimas būti kūmais kenkia ir pačiam vaikui – jis būsiantis nelaimingas, „be dalios“. Pasirodo, kad toks požiūris išliko net iki šių dienų. Pakankamai skeptiškai žvelgiama į žmones atsisakančius kūmystės, tačiau neigiamas požiūris labiau paplitęs tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tuo tarpu jaunesnės kartos atstovai panašų poelgį apibūdina pakankamai liberaliai, teigdami, kad tai kiekvieno žmogaus reikalas ir pasirinkimo teisė. Nors šiandien atsisakymas nebevertinamas pernelyg kategoriškai, tačiau neigiamas atsakas be rimtų priežasčių gali sugadinti santykius tarp vaiko tėvų ir kviečiamųjų, kadangi paminama tėvų valia, nepaisoma siūlomos garbės ir pasitikėjimo išraiškos.

Tačiau visgi esama prietarų ir patarimų kokių žmonių nevertėtų kviesti tapti kūmais. Paplitusi nuomonė, kad nėščiai moteriai nederėtų būti krikšto motina. Tikėta, jog tokiu atveju gali mirti vienas iš vaikų – jos pačios arba krikštijamasis. Kartais sutinkama nuomonė, jog nėščios moters krikštyta mergaitė gyvenimo laime pasidalins su savo krikštamote ir abiems jos bus per mažai.

Prasta ekonominė kviečiamųjų padėtis taip pat įvardinama kaip pakankamai svari ir nesmerktina atsisakymo būti krikštatėviais priežastis. Toks požiūris gyvuoja dėl to, kad sutikus tapti kūmais tenka nemažai išlaidų tiek krikšto dieną besirūpinant visa krikštynų atributika, tiek vėliau, rūpinantis krikštavaikiais. Juk krikštatėviai savo krikštavaikį turėtų sveikinti taip kaip ir tėvai. Taigi ir Kalėdos, ir gimtadieniai, ir kitos svarbios šventės neturėtų būti užmirštos. Jei jau užsiminėme apie dovanas derėtų paminėti, kad puikia krikštatėvių dovana gali būti rėmeliai nuotraukai, kurioje galėtų būti įamžinta šventinė akimirka. Krikštynų proga dera krikštavaikiui dovanoti brangius daiktus, tokius kurie turėtų išliekamąją vertę. Dėl to mėgiama krikštynų atributika yra sidabriniai ar net auksiniai šaukšteliai.

Gyvuoja prietarai, kurių stengiasi laikytis ir patys kviečiamieji tapti krikšto tėvais. Tikėta, jog pirmą kartą merginai derėtų krikštyti berniuką, kad geriau sektųsi vaikinų tarpe. Tačiau šiais laikais daugelis prietarų telieka tiesiog bobučių pasakomis. Nors į krikštatėvių paieškas derėtų žiūrėti labai atsakingai. Juk geri krikšto tėvai gali būti puikiu pavyzdžiu vaiko gyvenime ir padėti jį auklėjant doru žmogumi.

Taigi, galime teigti, jog iki šių dienų išlikusios nuostatos anot kurių yra nepageidautinas atsisakymas prisiimti atsakomybę tapti kūmais. Tačiau numatytos ir tam tikros išimtys. Be to išskiriamas finansinis nepriteklius, neleisiantis krikšto tėvams rūpintis vaikais. Tuo pačiu gyvuoja prietarai, kurių linkę prisilaikyti ir patys kviečiamieji tapti krikšto tėvais. Yra žinomi tikėjimai, jog merginai pirma geriausia krikštyti berniuką, kadangi su mergaite jos nepasidalinsiančios laimės, ji atiteks tik kažkuriai vienai – kūmai arba jos krikšto dukrai. Nors šie prietarai yra žinomi daugeliui, tačiau jų prisilaikoma tik vienetiniais atvejais, dažniausiai panašius įsitikinimus esame linkę vertinti skeptiškai.

Iš krikštynų istorijos

Dabartiniai laikai mums leidžia išvengti daug nemalonių situacijų gyvenime. Medicina taip sparčiai pažengė į priekį, kad įvairūs negalavimai kartais nustatomi iš vieno nedidelio ir visai neskausmingo tyrimo. Tačiau prieš gerą šimtmetį prisišaukti gerą gydytoją buvo ganėtinai sunku. Ir dėl to kaltas ne vien laikmetis, kuomet dar stipriai tikėta antgamtinėmis galiomis, įvairiais burtais bei netradicine medicina. Dažniausiai net menkiausios ligos pakirsdavo silpnesnės sveikatos žmones, o ką jau kalbėti apie ką tik gimusius vaikus. Tuo laikotarpiu buvo ypač didelis vaikų gimstamumas, tačiau neretai pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų gimdymo metu. Šiandieniniai laikai mus išmokė planuoti ne tik savo išlaidas, bet net ir šeimos dydį. O seniau pastaruoju klausimu svarstymų net nebuvo. Jei davė Dievas daug vaikų, tai tik į gerą, nes bus kam ūkyje dirbti, tėvams padėti.

Kaimo moterys dar XX a. pirmojoje pusėje, kuomet gydytojai buvo sunkiai prieinami, arba esant finansiniam nepritekliui, naudojosi pribuvėjų, kitaip vadinamųjų „bobučių“ paslaugomis. Pribuvėjomis vadinamos, dėl to, kad jau buvo pabuvusios, nejauno amžiaus ir pagyvenusios moterys. Daugiausia reikšmės pribuvėjai tekdavo gimdymo metu, kadangi ji buvo asmuo padedantis ateiti naujam žmonijos nariui į Pasaulį. Taip pat, pribuvėjos pozicija buvusi tokia tvirta, dėl tos priežasties, kad nuo jos sugebėjimų dažnai priklausė gimdyvės ir vaiko sveikata ir net gyvybė. Esant komplikuotam gimdymui ir pavojui, kad vaikas gali mirti jos kompetencija turėjo apimti ir ką tik gimusio, arba dar tik gimstančio kūdikio krikštą, tai buvusi jos pareiga. Pagrindinė krikštynų atributika tuo metu buvo šventintas vanduo.

Mūsų kraštuose gyvavusi nuomonė, kad tėvai, nepakrikštiję vaiko ir tokiu būdu pasmerkę jį kančioms pomirtiniame gyvenime, susilauks tokio paties atpildo. Iš daugelio pasakojimų ir net padavimų galime pastebėti, kaip rimtai žvelgiama į nekrikštytus kūdikius. Todėl nesant galimybės ir laiko suteikti krikšto sakramentą bažnyčioje vadovaujant kunigui, bet norint eliminuoti galimas pomirtinio vaiko gyvenimo kančias, buvo praktikuojamas naminis krikštas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje visoje Lietuvos teritorijoje gimusį silpną kūdikį pribuvėja pakrikštydavo „iš vandens“. Būdavo leistina krikštyti ir gimstantį kūdikį, kuomet dar nežinoma jo lytis, tuomet suteikiami du vardai – moteriškas ir vyriškas. Vardas būtinai turėjo būti katalikiškas – šventojo – kad vaikas turėtų globėją. Žemaitijoje, paprastai, berniukui būdavo suteikiamas Jono, o mergaitei – Onos vardas. Naminis krikštas, arba vadinamoji „krikšto imitacija“, buvo praktikuojama ir kaimyninėje Lenkijoje.

XX a. antrojoje pusėje, nunykus pribuvėjos institucijai, naminio krikšto, kritiniu atveju, pareiga užguldavo motinos pečius. Gyvavo nuostata, kad tėvai privalo patys mokėti pakrikštyti savo vaiką. Naujagimis būdavo krikštijamas tariant: „Aš tave krikštiju (ištariamas vardas), Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, būtina kūdikiui ant galvelės pilti šventintą vandenį.

krikštynų atributika mažyliamsReziumuodami pateiktą informaciją, galėtume prieiti prie išvados, kad naminis krikštas buvo visuotinai praktikuojamas, siekiant suteikti kūdikiui globėjus ir užtikrinti gerą jo pomirtinį gyvenimą, apsaugoti nuo galimų kančių po mirties. Iškeliamas tam tikras mistinis – antgamtinis tokių vaikų pomirtinio gyvenimo suvokimas – “buvimas tarp žemės ir dangaus”, vaidenimasis. Nunykus pribuvėjos institucijai atsakomybė už naminio krikšto apeigas tenka kūdikio tėvams, visų pirma jo motinai, kuri turi įgyti atitinkamų žinių, tam kad esant reikalui galėtų atlikti savo pareigą ir išvengti nuodėmės.

Dabartinis pasaulio suvokimas nuo anų laikų skiriasi tarsi diena nuo nakties, tačiau katalikiški papročiai išlikę ir gyvuojantys. Šiandieninė krikštynų atributika tai balti krikštijamo vaiko rūbeliai, deganti žvakė ir šventintas vanduo. O puikia dovana šiai progai gali būti puošnūs rėmeliai, kuriuose įamžinta svarbi mažosios asmenybės gyvenimo akimirka.

Šaltinis: www.dekodovanos.lt

Svarbiausios šventės jauno žmogaus gyvenime

Kiekvienos šalies piliečio gyvenimą galima suskirstyti į tam tikrus etapus. Kartais skiriasi ne tik tautų, bet ir tos pačios tautos skirtingų žmonių gyvenimo etapai. Šiame straipsnyje bus išnagirnėta, kokie etapai sudaro šiandieninio lietuvio gyvenimą ir kokios šventės žymi šių etapų pradžią ar pabaigą.

Krikštynos. Lietuvoje daugiau nei 80 procentų žmonių save laiko katalikais. Nors ši religija nėra tokia populiari kaip seniau. Bažnyčiose kiekvieną sekmadienį lankosi vis mažiau šeimų, bet ši sena tradicija šventinti savo vaikus vis dar gyvuoja. Į šią šventę susirenka daug giminių ir artimųjų. Krikštynų atributika, kaip žvakė, baltas vaikiškas apsiaustas yra vėliau saugomi, kaip giminės prisiminimas. Šiose šventėse taip pat dažnai dalyvauja ir profesionalūs fotografai, kurie įamžina gražiausias krikštynų akimirkas. Rėmeliai su šiomis nuotraukomis dar ilgai puošia tėvų darbo stalus.

Gimimo diena. Pirmiausia, tai šventė tėvams. 9 mėnesiai prieš vaiko gimimą šiandieniniam žmogui yra vienas didžiausių išbandymų. Per šį laikotarpį kiekviena motina ir kiekvienas tėvas išgyvena daug jausmų ir turi daug ką išmokti, kad būtų pasiryžę naujagimio auginimui.

Pirmoji rugsėjo pirmoji. Kai vaikui yra dar tik šešeri ar septyneri metai prasideda vienas svarbiausių šiuolaikinio žmogaus vystymosi etapų – mokymasis. Sakoma, kad žmogus mokosi visą gyvenimą. Šis posakis dar niekada nebuvo toks tinkamas, kaip šiandien. Vidutiniškai per savo gyvenimą žmogus turės pakeisti 7 profesijas, todėl šiandienis žmogus yra priverstas mokytis kiekvieną dieną, kad išliktų konkurencingas darbo rinkoje. Būtent mokykloje prasideda šis mokymosi etapas, kuris tęsis visą gyvenimą.

Mokykloje kiekvienas taip pat išmoksta daug gyvenimiškų pamokų. Apie tai, kas yra draugai, kaip sutarti su bendraamžiais ir kaip bendrauti su vyresniais.

Pirmoji komunija ir sutvirtinimas. Vaikui dar prieš įžengiant į pasikeitimų kupiną paauglystę paprastai priimama pirmoji komunija. Tai kita krikščioniška šventė. Vaikas turi mokytis maldas ir pats pradėti suvokti dvasines tiesas. Pirmoji komunija, kaip ir krikštynos, turi savo atributiką. Tiesa, kitaip nei krikštynų atributika, pirmosios komunijos atributika nėra tokia griežta. Vaikui tereikia turėti žvakę ir būti pasipuošusiam. Paprastai mergaitės pasipuošia baltomis suknelėmis, o berniukai užsideda kostiumus ar baltus marškinius.

Mokyklos baigimas. Mokyklos pabaigimas yra viena didžiausių švenčių žmogaus gyvenime. Po mokyklos gyvenime daug kas keičiasi. Reikia rinktis specialybę, dažnai keisti gyvenamąją vietą, susirasti naujų draugų ar net pradėti savarankišką gyvenimą. Nuotraukų rėmeliai su fotografijomis iš mokyklos laikų puošia ne vieno žmogaus svetainę, nes daugelis mokyklos laikus prisimena su nostalgija.

Universiteto diplomo įteikimo šventė. Po vidurinės mokyklos baigimo daugelis žmonių Lietuvoje stoja į universitetus. Mūsų šalyje formalus išsilavinimas yra vertinamas, todėl pabaigti universitetą yra kiekvieno jauno žmogaus tikslas. Iki universiteto pabaigimo didžioji dalis žmonių vis dar renkasi gyventi, palyginti, nerūpestingą gyvenimą, tačiau po jo baigimo tenka vėl keistis. Universiteto diplomų įteikimo šventė yra riba tarp jaunystės ir brandos. Būtent po šios šventės daugelis jaunų ir atkaklių žmonių susiranda pirmąjį nuolatinį darbą, pradeda statyti tvirtesnį finansinį ir socialinį pamatą.

Taigi, jauno žmogaus gyvenimą į skirtingus etapus dalina daug gražių švenčių. Po paskutinės šiame straipsnyje paminėtos šventės – universiteto diplomų įteikimo, prasideda kitas etapas, kurio metu jaunas žmogus pradeda dirbti ir atiduoti visuomenei skolą už visa tai, ką jis gavo: išsilavinimą, sveikatos priežiūrą. Būtent po universiteto baigimo žmogaus laukia didžiausi iššūkiai ir didžiausias tobulėjimo bei išugdytos atsakomybės laikotarpis. Būtent apie šį laikotarpį rašysime kitame straipsnyje.

Kaip buvo renkami krikštatėviai

Krikštynos yra mažojo žmogaus – kūdikio įvedimas tiek į religinę, tiek į socialinę žmonių bendruomenę. Kadangi krikštą priimantis asmuo dar nėra sąmoningas, jam reikalingi palydovai į gyvenimą – krikštatėviai. Tapus krikšto tėvais prisiimama atsakomybė – užtarėjo ir globėjo vaidmuo. Dėl minėtų priežasčių itin atsakingai vertinama šių krikštynų dalyvių atranka.

Dar XX a. pradžioje krikštatėviai būdavo įvardijami kaip reikšmingiausi vaiko gyvenimą įtakojantys žmonės, žinoma, po tėvų. Nuo seno krikšto tėvus rinktasi itin atsakingai, tačiau ir šiandien pastebima, kad toks požiūris išlikęs. Tačiau kone svarbiausias, reikšmingiausias motyvas dėmesingai rinktis žmones galinčius atlikti krikštatėvių vaidmenį yra gyvuojantis tikėjimas, kad vaikas supanašėja su savo krikšto tėvais. Tik išskirtiniais, kritiniais atvejais, kuomet kūdikio gyvybei iškildavo grėsmė, krikštatėvių parinkimas nebūdavo svarbus.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje krikštatėviais būti buvo kviečiami tiek artimi giminės, tiek kaimynai. Kartais kaimynai, su kuriais gerai sutariama, buvo vertinti palankiau negu kraujo giminės. Renkantis krikštatėvius būdavo atsižvelgiama į asmenines kandidatų savybes. Būdavo manyta, kad neradus tinkamų krikštatėvių iš giminių tarpo, galima rinktis svetimą. Šias nuostatas ir jų kaitą formavo gyvenimo sąlygos – kaimas buvęs uždara vietinė bendruomenė, kurioje pasireiškė itin glaudžios sąsajos tarp ją sudarančių narių. Tačiau vykstant gyventojų migracijai, didėjant atstumams tarp sodybų visuomeniniai ryšiai tarp kaimynų silpnėjo, sumenko kaimo, kaip bendruomenės, vaidmuo ir svarba. Dėl šios priežasties kaimynai vis rečiau kviečiami tapti krikšto tėvais, savo pozicijas užleisdami draugams. Taigi, kintant visuomenei, pastebimi nebe lokaliniai santykiai, bet giminystės, socialinės sąsajos.

Aptariant šeimyninę kviečiamųjų kūmais padėtį pasireiškia požiūris atspindintis dorovinę nuostatą – dažnu atveju krikštatėviais būdavę vedę, arba dar šeimų nesukūrę asmenys – nekviesti išsiskyrę sutuoktiniai ir našliai. Gyvuoja nuomonė, kad žmonės, nesilaikę priesaikos duotos kitam žmogui Dievo akivaizdoje, nėra verti tapti doro, religingo žmogaus pavyzdžiu. Krikštatėviais galima kviesti asmenis sulaukusius 14 – 16 metų amžiaus, svarbu, kad jie turėtų Sutvirtinimo sakramentą. Krikšto tėvai būtinai turi būti patys krikštyti.

Dažnai tapti kūmais kviečiami kūdikio tėvų broliai ir seserys. Taip pat stengiamasi rinktis krikštatėvius, jeigu pasirenkami giminės, iš abiejų – tėvo ir motinos artimųjų rato. Tai tartum pagarbos ir pasitikėjimo išraiška. Dažnai tapti vaiko kūmais kviečiamos sutuoktinių poros. Šiuo atveju palengvėdavo krikštatėvių pareigos, nes kartu būdavo renkama krikštynų atributika. Be to toks pasirinkimas motyvuotas gyvuojančiu tikėjimu, kad krikštatėviai tampa antraisiais vaiko tėvais, todėl ištikus nelaimei bus realesnė galimybė rūpintis krikštavaikiu drauge.

Taigi, galėtume prieiti prie išvados, kad deramai įvesti į krikščioniškąją bendruomenę naują jos narį gali tik tas žmogus, kuris pats yra pavyzdingas minėtosios religinės žmonių grupės narys. Toks asmuo tūrėtų tapti sektinu pavyzdžiu vaikui, kurį pasiryžo įvesti tiek į socialinę, tiek religinę bendruomenę.

krikštatėvių krikštynų atributikaKitas, itin svarbus aspektas – įsitikinimas, kad vaikas supanašėja su jam išrinktais krikšto tėvais, kas įtakoja dar dėmesingesnę pastarųjų atranką. Be to, minėtinas ir praktinis – loginis požiūris – labiau tikėtina, jog pasitikėjimo verti, dori asmenys esant būtinybei išties vaikui pagalbos ranką. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsižvelgta, kad krikšto tėvai pasižymėtų stipria sveikata, malonia išvaizda, pastaroji savybė ypatingai aktuali renkantis krikšto motiną mergaitei. O prabilus apie krikštamočių pareigas derėtų pastebėti, kad joms priklauso dar viena svarbi užduotis – krikštynų atributika.

Krikštynų proga visuomet dovanojamos dovanos. Naujasis religinės ir socialinės bendruomenės narys dažniausiai puošiamas aukso kryželiu ar sidabro šaukšteliu su išgraviruota šventės data ir vardu. Tačiau šaunia dovana gali tapti rėmeliai, kuriuose nuotraukos pavidalu sužibs besišypsančio vaikelio akys.

Daugiau dovanų idėjų galite rasti Dekodovanos.lt skiltyje dovanų idėjos

 

Rėmai, rėmeliai…

Visi juos turime namuose. Renkamės labai atsakingai ir kruopščiai. Šie daiktai saugo gražiausius dailės kūrinius ir brangiausius mūsų prisiminimus. Taip, tai rėmeliai. Iš pirmo žvilgsnio jie turi tik vieną funkciją, tačiau pažiūrėjus atidžiau, jie kartais net patys yra meno kūriniai. Taigi šiame straipsnyje bus aiškinamasi, kada ir iš kur atsirado rėmai ir rėmeliai bei kokia jų ne visuomet matoma vertė.
Bėgant šimtmečiams keitėsi ne tik architektūrinės formos, drabužių mados ar tradicijos. Keičiantis laikmečiui kito ir paveikslų tapymo manieros, stilistika. Keitėsi ir paveikslo rėmeliai, kuriuos galima suskirstyti tokiais pačiais laikotarpiais kaip ir architektūrą.
Taigi, rėmai saugo gražiausius meno kūrinius, kuriuose savo pėdsakus paliko garsiausi pasaulio dailininkai ir net skulptoriai. Seniau rėmeliai dažniausiai buvo skirti tik paveikslų nenudažytiems plotams padailinti, o šiuo metu jie dažniau tarnauja kaip šeimyninių ir brangių širdžiai nuotraukų saugotojai. Rėmeliai šiais laikais tebenaudojami tiek fotografų nuotraukoms, tiek dailininkų paveikslams. Visa tai puošia mūsų ne visuomet žaismingas namų sienas, puikuojasi tapybos parodų salėse ir meno galerijose bei renginiuose. Tačiau visi pastebi tik įrėmintas nuotraukas ar paveikslus, o patys rėmai kartais tarsi išnyksta. Vis dėlto, būtų įdomu išsiaiškinti, kokia yra rėmelio kilmės istorija?
Nors tiksli paveikslų rėmų kilmė nėra žinoma, tačiau pirmieji pavyzdžiai buvo net Senovės Egipte. Archeologinių kasinėjimų metu buvo atrasta kapavietė, kuri datuojama 2-uoju mūsų eros amžiumi. Šios kapavietės viduje buvo rasta mumija su portretu mediniu rėmu. Šis portretas tikriausiai buvo tapytas dar esant gyvam jo užsakytojui, o jam mirus buvo tiesiog palaidotas kartu.
Senovėje, Graikijos ir Egipto menininkai naudojo rėmus sienų pertvaroms ir scenų papuošimams, net keramikos darbams. Tačiau pirmieji raižyti mediniai rėmai paveikslams Europoje pasirodė tik XII – XIII amžiuje. Šie rėmai buvo nedideli ir gaminami iš vieno medienos gabalo, todėl kainavo didelius pinigus. Netrukus rėmai buvo pradėti gaminti iš medinių juostelių ir tai pasirodė labai ekonomiškas ir efektyvus metodas.
Gotikinių rėmų pirmtakais buvo altoriaus plokštės ir tik vėliau rėmai tapo atskira paveikslo dalimi, o ne prijungti kaip skydelis. Dažniausiai skirti bažnytinei dailei įrėminti rėmeliai buvo labai prabangūs. Renesanso amžius įnešė naujovių ir šioje srityje. XIV – XV amžius buvo nešiojamų ir net judančių rėmų laikmetis. Tai buvo laikotarpis kuomet ne tik bažnyčia, bet ir turtingi didikai protegavo meną. Alegoriniai ir religiniai paveikslai, šventųjų ir didikų portretai ir kito žanro paveikslai puošė tuomečius dvarus, rūmus ir bažnyčias. Užsakovais buvo tik labai pasiturintys žmonės. Taigi, menas kartu su paveikslų rėmais suklestėjo Prancūzijoje, renesanso monarcho – Francis I laikotarpiu. Tuo metu net Leonardas da Vinci persikėlė į Prancūziją, tačiau rėmai jau buvo gaminami ne menininkų ar skulptorių, o baldų gamintojų ar net statybininkų.
Nuo 1610 iki 1643, rėmo profiliai tapo lieknesni nei Italijoje gamintų pirmtakų. Pasirodė neįprastų formų rėmų, kurie atvaizdavo lapo formas ar priminė kiaušinį. Visi šie įvykiai vedė prie baroko stiliaus subtilybių. Šiuo laikotarpiu paveikslų rėmai buvo labai įmantriai puošiami ir dekoruojami. Dar vieną paskirtį rėmeliai įgavo tuomet, kai pasaulį pamatė fotografo akis. Šiuo metu tai ir vestuvių atributika, ir puiki dovana bet kokia proga.
Nors tradiciniai rėmai pagaminti iš medienos, kuri vis dar labiausiai paplitusi medžiaga, tačiau naudojamos ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio, plastiko ar polistirolo. Dabartiniai rėmeliai gaminami net iš kriauklių. Tad, rėmeliai gali būti puiki dovana. Daugiau naudingų straipsnių rasite Dekodovanos.lt dovanų idėjų puslapyje – „Vestuvių idėjos
Dovanos

Ką dovanoti krikštynų proga?

Tikriausiai ruošiatės krikštynoms ir kankinate save klausimais, ką būtų galima padovanoti krikštynų proga? Šis klausimas turbūt kankina ne vieną į svarbią šeimos šventę pakviestą svečią. Taigi, kokia dovana būtų praktiška ir naudinga ne tik mažyliui, bet ir tėveliams? Prieš pirkdami dovaną krikštynoms, pagalvokite apie jos naudą, pravartumą vaikui ar tėveliams. Taigi, kas gali būti geriau nei knygos, kuriose knibžda miško žvėreliai, o gal naujos, senos ar tiesiog laiko jau patikrintos pasakos?

O gal šaunia dovana taptų vaikiškas laikrodukas? Be abejo iš karto ši dovana gal ir nebus panaudota, tačiau puikiai pravers kiek ūgtelėjus mažajam jo nešiotojui. Kiekviena mama pritartų, kad naudinga ir tikrai panaudojama dovana krikštynų proga yra vaikiškų indų komplektas.

Tačiau vieni mieliau norėtų dovanų gauti tai, kas gali praversti, o kiti atvirkščiai – to kas gali išlikti visam gyvenimui kaip brangus gražios šventės atsiminimas. Tokiu atveju derėtų pasikonsultuoti su mažylio tėveliais, ko jie labiau pageidauja.

Puikia dovana galėtų būti rankų darbo albumas nuotraukoms, kuriame galima būtų sudėlioti visą šeimos istoriją iki mažylio gimimo ir po. Tai būtų tarsi giminės medis, kuriame vietą atrastų ir tolimesni proseneliai ir artimiausi žmonės – tėvai. Pradėjus nuo tolimiausių protėvių, albumą derėtų pildyti svarbiausiomis mažylio nuotraukomis, pėdučių įspaudais, galima net įsegti pirmąją mažylio plaukų sruogelę. Žinoma, tokia dovana yra labai sentimentali ir vertinga, tačiau maži vaikai ją įvertins tik suaugę. Taigi, tokią dovaną galima įteikti tėveliams ir įpareigoti juos pildyti šį albumą, kol vaikas užaugs.

Dar viena puikia dovana galėtų būti švelnus ir natūralaus audinio pledas, kuris tikrai pravers augant mažyliui. Be to neužmirštami ir žaislai, kuriuos vaikui gauti dovanų turbūt yra pats geriausias dalykas. Tačiau tikrai įsimenančia dovana krikštynų proga būtų puošnūs rėmeliai, kuriuose tėveliai galėtų įrėminti pačią gražiausią mažylio nuotrauką iš šios šventės.

Jei ruošiatės tapti krikšto tėvais, dovanokite tai, kas ilgam turi išliekamąją vertę. Tai gali būti auksinis ar sidabrinis šaukštelis, puodelis ar net lėkštutė, kuriuose specialiai išgraviruojami mažylio inicialai ir krikšto data. Pačią krikšto akimirką puikiai įprasmintų tokia dovana kaip pašventintas auksinis medalionas arba tiesiog paveikslėlis su angelu. Pagal papročius ir tradicijas nederėtų krikšto proga dovanoti vaikui kryželio, nes neva jam savo gyvenimo kryžių perduosite. Tačiau galima suorganizuoti smagų žaidimą, kuriame šią dovaną už simbolinę kainą galėtų išpirkti tėvai.

Dažniausiai visa reikiama krikštynų atributika pasirūpina krikšto tėveliai, todėl buvimas jais yra tikrai labai atsakingas žingsnis. Net ir jų dovanos būna vertingiausios. Todėl krikšto vaikui dar viena puikia dovanų idėja gali būti nedidelis medalionas, kurio viduje išgraviruotas atminimo tekstas ar sudėtos nedidelės tėvelių nuotraukos. Krikštadukroms galima dovanoti auksinius auskariukus.

Dovanų čekis gali būti tarpinis variantas tarp praktiškos ir išliekamąją vertę turinčios dovanos. Tėveliai pasinaudodami šia dovana galės išrinkti savo mažyliui tai, ko šiuo metu jam labiausiai reikia ar reikės ateityje. Tačiau prie tokios dovanos vis tiek derėtų pridėti ir bent menkutę dovanėlę pačiam vaikui. Juk čekį įteiksite jo tėveliams, o tuo metu mažyliui jis džiaugsmo tikrai neatneš.

Taigi, krikštynų šventė yra labai svarbi ne tik pačiam mažyliui, bet ir krikšto tėveliams. Juk pasiryžimas jais tapti yra didelės atsakomybės ženklas. Svarbiausia tokią gražią dieną smagiai nusiteikti ir nepamiršti dėmesiu palepinti svarbiausią šventės narį. Taigi, geriausia krikštynų atributika yra puiki nuotaika ir ilgai išliekantys atsiminimai.

Daugiau naudingų straipsnių rasite Dekodovanos.lt dovanų idėjų puslapyje – „Krikštynų idėjos“.

Dovanos

Ruošiantis vestuvėms

Vestuvių diena – viena gražiausių švenčių gyvenime. Nueinamas ilgas pažinties ir draugystės kelias iki tų kelių akimirkų, kol ištariamas lemtingas „TAIP“. Tačiau ne ką mažiau malonių, o kartais ir ne visai malonių rūpesčių ištinka būsimus jaunavedžius tame gyvenimo etape, kai ta didžioji šventė pradedama planuoti.

Vieni pataria koks maistas tinkamas, o koks nelabai, treti pasidalina patirtimi apie tai, kokia vestuvių atributika yra pati svarbiausia. Iš kairės ir iš dešinės visi dalina patarimus apie tai, ką kviesti ar ko nekviesti į vestuvių šventę. Nuo gausybės įvairiausių patarimų neretai gali susisukti galva, tačiau svarbiausia yra žinoti, ko pats nori. Tai taip pat nėra labai paprasta. Tačiau apie vestuves ir jų planavimą reikėtų pasidomėti kiek giliau, o vėliau ir kiek plačiau.

Dažnai girdime, kad tradicinės vestuvės yra labai atsibodusios ir visai neatitinka šiuolaikinės dvasios. Viskas nėra jau taip pasenę, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, be to galimos įvairios senųjų papročių variacijos ir interpretacijos.
Taigi, prieš tariant tokiam vestuvių scenarijui griežtą NE, reikėtų atidžiau pasidomėti ir paskaityti kokios apeigos, tradicijos ir papročiai tą dieną siejo mūsų tolimesnius protėvius. Jei visgi nuspręsite, kad tradicinės kelių dienų vestuvės ne Jums, tuomet derėtų pasidomėti, kokie papročiai ir šventimo tradicijos šiuo metu egzistuoja pasaulyje ir Lietuvoje. Gali būti, kad atrasite kažką artimesnio savo dvasiai ir tai nuostabiai šventei paminėti. Taigi, kai jau vestuvių scenarijus liesis ištisais punktais, derėtų pagalvoti ir apie tai, kokia vestuvių atributika šią šventę paverstų dar labiau įsimintina. Taigi keletas variantų, kurie Jūsų šventei gali sukurti nepamirštamų prisiminimų ir mielų akcentų.

Dangaus žibintai tikrai puikus būdas suteikti šventei dar daugiau žavesio. Visai neseniai atkeliavę į lietuviško dangaus padanges jie tapo tikrais gražiausių švenčių akcentais. Pati dangaus žibintų skraidinimo tradicija atsirado dar senovės Kinijoje, o dabar šiais mažais stebuklais džiaugiasi ir Europa. Naudojami nuo senų laikų jie buvo kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dievų, kuriems tokiu būdu būdavo pranešami slapti troškimai ir svajonės. Ši vestuvių atributika sukuria tikrai neišdildomą įspūdį ir ilgam išlieka ne tik jaunavedžių, bet ir šventės svečių atmintyje. Tai ne šiaip į dangų kylančio žibinto paleidimas. Visa tai turi ir gilesnį įprasminimą, nes ant popierinių kupolų yra surašomi norai ir palinkėjimai yra tarsi simbolis naujo gyvenimo pradžios. Kas gali būti gražiau, kai į naktinį dangų pakyla daugybė mažų švieselių – norų ir svajonių nešėjų. Sakoma, kad į žvaigždes kylantys norai tikrai pildosi…

Dar vienas svarbus šventės akcentas yra papuošimai. Pradedant nuo jaunosios gėlių puokštės ir baigiant salės, kurioje švenčiama, akcentais. Taigi geriausias šventės puošimo būdas yra gėlės. O jei dar tokios pačios gėlės puošia ir jaunosios plaukus, ir vestuvinius stalus… Svarbu nepersistengti, tačiau tikros gėlės turi savybę patalpai suteikti išskirtinumo ir estetinio žavesio. Be to, tikrų gėlių skleidžiamas kvapas tikrai suteiks šventei papildomo žavesio. Derėtų vengti dirbtinių ir iš plastiko pagamintų žiedų, nes jos atrodo neskoningai. Svarbu estetiškai papuošti jaunųjų automobilį, su kuriuo jie tą dieną važinės. Čia taip pat derėtų paisyti bendros visos šventės spalvinės tematikos, tačiau nepamiršti interpretuoti.

rėmeliai

Visiems tokią dieną labai svarbios yra gražios ir profesionalios fotografijos. Jau praėjo laikai kuomet jaunoji „pozuodavo“ jaunikio delne. Po šventės visi atsiminimai telpa nuotraukose, todėl tokiai šventei įprasminti reikalingi patys gražiausi vestuvių rėmeliai.

Taigi svarbiausia tokią dieną tiesiog džiaugtis ir nuoširdžiai šypsotis.

Šaltinis: dekodovanos.lt