Sakoma, kad ruduo yra vestuvių metas. Rugsėjį tikrai dar pasitaiko tokių gražių ir šiltų savaitgalių, kurių metu tarsi pats dangus apdovanoja mylinčias širdis. Tačiau grįžkime šiek tiek atgal ir vestuvių dieną palikime vien džiugesiui. Pora planuojanti savo vestuves susiduria su begale tai mažesnių, tai didesnių sunkumų. Manoma, kad pirmąjį kartą besituokiantys žmonės svajoja apie dideles ir prabangias vestuves, nors kartais jos būna ir ne pagal jų kišenę. Tačiau pačios šventės reikalaus atidėkime ateičiai ir susipažinkime su ta vestuvių atributika, be kurios neišsiverčia nei vieni jaunieji. Kai tariami priesaikos žodžiai ant rankos piršto vienas kitam sutuoktiniai užmauna mažyčius aukso žiedelius, kurie simbolizuoja amžiną meilę ir užtvirtina priesaiką.
Taigi, šio straipsnio tema yra vestuviniai žiedai. Šiais laikais jų pasirinkimas tikrai didelis, o jei išranki akis vis neranda to vienintelio ir gražiausio, tai gali susikurti patys ar į pagalbą pasitelkti žymiausių juvelyrų išmonę ir meistriškumą. Tačiau iš kur atsirado tokia tradicija ir kokios šiandieninės jos tendencijos?
Auksiniai žiedai, bene svarbiausia vestuvių atributika. Jie tarsi priklausomybės vienas kitam ir meilės simbolis, kuris telpa ant vieno pirštelio. Žiedas šiuo atveju tampa tarsi jungtis, kuri sieja du, vieno gyvenimo bendrakeleivius ir parodo aplinkiniams jų šeimyninį statusą. Sakoma, kad sužadėtuvių žiedas tai pasižadėjimas tekėti, o vestuvinis – ištikimybės vienas kitam ženklas.
Taigi, kokį žiedą rinktis vestuvėms ir bene visam likusiam gyvenimui? Istorikai teigia, kad vestuviniai žiedai buvo nešiojami dar XVII a. prieš Kristų. Didelę reikšmę jie turėjo senovės Egipte, kur tuo metu žiedai buvo nešiojami ant viduriniojo kairės rankos piršto. Buvo manoma, kad būtent iš šio piršto kraujas teka tiesiai į širdį. Faraonų tauta nešiojo žiedus ne tik iš skirtingų metalo rūšių, bet net iš stiklo ar keramikos. Vėlesniais laikais žiedai buvo tarsi vestuvių dovanos, kurias sutuoktiniai dovanojo vienas kitam. O mūsų akiai labiau įprasti vestuvių žiedai pradėti nešioti trečiame mūsų eros šimtmetyje. Nors šis atributas siejamas su pagoniškuoju laikotarpiu, bažnyčia jo nepaneigė ir įteisino palaimindama. Didžioji pasaulio gyventojų dalis vestuvių žiedą mūvi ant kairės rankos ketvirto piršto, o mūsų šalyje įprasta žiedo vieta – dešinė ranka. Juk svarbiausia, kad šis simbolis būtų patogus ir nemaišytų dirbti namų ruošos ar kitų darbų.
Pati žiedo forma turi gilią simbolinę reikšmę. Tai tarsi gyvenimo ratas nuo gyvybės link mirties, lyg amžinas ciklas. Istorijos etapuose žiedais išpuoštos moters rankos kartais buvo daug labiau iškalbingesnės už jas pačias. Juk vienoks ar kitoks brangakmenis bylojo apie priklausomybę skirtingiems visuomenės sluoksniams, amžių ar net ketinimus. Pasirodo, jei moteris visai nesirengė tekėti, savo norą ji parodydavo žiedą mūvėdama ant mažojo rankos pirštelio, o jei pasižadėjusi savo mylimajam, tai ketinimus išduodavo papuoštas kairiosios rankos pirštas. Apie žiedų nešiojimo prasmę rašė net Anglijos etiketo vadovėliai.
Iš aukso pagamintus vestuvinius žiedus išpopuliarino Venecijos juvelyrai. Dar XVI amžiuje jie kūrė iš lengvai fantazijoms pasiduodančio blizgaus metalo, savo spalva primenančio saulę. Kiek vėlesniais laikais, renesanso epochoje žiedus pradėta gaminti iš baltojo emalio. Jų paviršius anaiptol nebuvo lygus, o priminė susipynusiomis rankomis išraižytą reljefą. Žiedo piešinys būdavo puošiamas įvairiais brangiaisiais akmenimis, tokiais kaip rubinai ar smaragdai. Neabejotinas buvo to meto juvelyrų meistriškumas. Dabar tokiais meno dirbiniais galime pasigrožėti nebent muziejuose.