nerudijancio-plieno-tureklai-1-www.metalo-gaminiai.ltKalviais menininkais, drąsiai galima vadinti tuos meistrus, kurie nukalė tūkstančius dailių geležinių kryžių.Darbštus, sumanus kalvis, be to, ir malūnininkas bei aludaris buvo Aleksandras Šidlauskas, g. 1901 m. Giedraičių k. (Radviliškio r.). Jis ne tik sugebėjo derinti tas dvi svarbias kaimo žmonių poreikius tenki­nančias specialybes, bet ir sistemingai užrašinėjo savo darbus ir Įvai­rius pirkinius nuo 1926 iki 1940 metų. Šie jo užrašai yra vertingas šalti­nis ne tik Lietuvos kalvystės istorijai, bet ir apskritai etnologijos moks­lui. Dabar tie daugelio metų užrašai yra perduoti saugoti Lietuvos na­cionaliniam muziejui.

Kai kuriuos Lietuvos kalvius ypač traukė technika ir jos pasiekimai XIX a. pab.-XX a. pradžioje. Štai turime itin retą atveji, kai dar XX a. pradžioje (1908 m.) vienas gabus Kegrių k. (Viekšnių parapija, Šiaulių apskr.) kalvis Jonas Balvočius, gerai susipažinęs su lokomobilio struktū­ra ir jo veikimu, bendradarbiaudamas su Rygos fabrikais (pagal kalvio modelį šie išliejo cilindrą), maždaug per 100 dienų pagamino malkomis kūrenamą garinį pečių, t.y. lokomobilį. Kalvis, pasisamdęs javų kūlimo mašiną (kūleklį) ir su tuo savo lokomobiliu važiuodavo kulti javų. Per dieną uždirbdavęs 4 rb.Dar kiti gabūs kalviai ir šaltkalviai ne tik taisė dviračius bei kitokias transporto priemones, bet ir sugebėjo pasidaryti dviračius.Kalvis iš Dzūkijos (Krasnyko k., Leipalingio vlsč.) 1935 m., lanky­damas arklių kaustymo kursus Kaune, dažnai nueidavo į aerodromą ir ten stebėdavo lėktuvus ir sklandytuvus. Grįžęs iš kursų, kalvis ėmėsi darbo ir sėkmingai pasigamino sklandytuvą.Ričardas Nulinskas 1892 m. gimęs Vokietijoje tik 1920 m. grjžo i Lietuvą. Iš pradžių gyveno Salantuose, o vėliau persikėlė į pramone ir kalvyste bei šaltkalvyste pagarsėjusią Ukmergę. Jis, kaip ir tėvas, dirbo šepečių fabrike, o kiek vėliau, nuo mažens mėgdamas techniką, ėmė taisyti Įvairias mašinas ir automobilius. Gali būti, kad jis dar Vokietijo­je buvo įgijęs mechaniko įgūdžių ir čia, Lietuvoje, tinkamai juos pa­naudojo.Pagarsėjęs kalvis mechanikas Vincas Kudžma bei jo sūnus Vincas gyveno Kudirkos Naumiestyje, dažniausiai abudu taisydavo įvairias ma­šinas („Šakių krašto kalviai“).Noriu paminėti dar vieną nepaprastą kalvį Steponą P. iš Smagu­rių kaimo (Siaurės Lietuva). Šis kalvis buvęs aukštas, tvirtas vyras. Ste­ponas P. į kiekvieną nukaltą daiktą įmušdavęs savo inicialus „SP“. Jis ne tik kalviavo, bet ir gydė žmones ir gyvulius. Dažnai jis, susidėjęs įvairius gydymo reikmenis į skrynutę, kaip tikras daktaras keliaudavęs pas ligonius. (Beje, jis medicinos žinias ėmė iš knygų ir laikraščių). Ste­ponas buvęs puikus giedorius bažnyčioje ir pakasynose. Visas giesmes jis mokėjęs atmintinai. Taip pat garsėjo kaip ateities bei oro spėjėjas.

Be kalvių, būta ir labai gabių bei darbščių šaltkalvių. Antai 1939 m. už meistriškai atliktus šaltkalvio darbus statant Kauno sporto halę Juozas Paškevičius, gim. 1906 m. (baigęs aukštesniuosius bendrojo lavinimo ir amato kursus), buvo apdovanotas Darbo žvaigždės aukso medaliu.Apie gabų, darbštų ir blaivų Dzūkijos kalvį Antaną Dudzinską (Du-dinską) yra parašyta nemažai straipsnių ir apybraižų (tarp kitų ir šių eilučių autoriaus). Čia pasiremsiu A.Kazlauskienės 1985 m. rašyta apy­braiža „Obuolys, saulėj nokęs kitoks…“. Anot autorės, žmonės jį laikė geru kalviu’Be įprastų ir žemdirbiams labai reikalingų daiktų kali­mo turėklai, jis sodyboje (Neliubonių k., Abarauskų apyl, Lazdijų r.) įkūrė sa­votišką kalvystės „muziejų“ po atviru dangumi ir pirkioje. Tuose dar­buose buvo sudėti visi kalvio gabumai ir meilė Tėvynei. Kalvystės ir doro gyvenimo jis mokė ir savo sūnus. 1977 m. Kalvių dienoje Druski­ninkuose A.Dudzinskui buvo suteiktas Lietuvos Kalvių kalvio vardas. Greta jo – kitas Dzūkijos kalvių kalvis Vytautas Jarutis.

Iš jaunesnės kartos kalvių reikia paminėti Algirdą Stankų, dabar gyvenantį Mažeikiuose. Atrodo, kad jis, dar gyvendamas Viekšniuose, paveldėjo (perėmė) iš tėvo ne tik metalo kalimo technologiją, bet, svar­biausia, jo smalsumą ir norą tobulai atlikti savo mėgiamą darbą. A.Stan­kus kurį laiką dirbo Vilniuje Restauravimo dirbtuvių kalviu. Jis gerai susipažino su įvairių darbų technologija ir metodika. Vis labiau ėmė domėtis senais metalų kalimo būdais. Pagaliau po daugelio bandymų jam pavyko atkurti damaskinio plieno kalimo technologiją. Todėl pa­gristai galime vadinti jį retų gabumų išradingu meistru.Kaip matome, Lietuvoje buvo ir esama darbščių ir gabių kalvių bei šaltkalvių. Jeigu reikėtų juos apibūdinti labai trumpai, galbūt galėįėme ir taip pasakyti: Lietuvos kalviai (bent dauguma jų) yra tvirti, sumanūs, išradingi ir nebijantys jokių sunkumų vyrai. Jie yra ne tik zerai įvaldę įvairių metalų, daugiausia geležies ir plieno, kalimo tech-logijas, bet gana dažnai turintys meninių ir kitokių gabumų. Jie neginčijamai  yra praturtinę bei pastūmėję pirmyn technikos progresą Lietuvoje.