Tekstų, kurių vertimus turi pateikti vertėjai, gali būti visokiausių: nuo lengviausio iki sunkiausio. Tarkim, norint išversti asmens dokumentą, tereikia žinoti pačią kalbą ir vertimą atlikti kruopščiai bei atidžiai – nepadaryti korektūros klaidų datose, pavardėse ir kituose asmeniniuose duomenyse. Visai kas kita, jei Jums reikalingas specifinės srities vertimai, tarkim, kad ir astrofizikos ar tiesiog medicininio teksto. Savaime suprantama, jog tokiam vertimui prireiks daugiau laiko ir papildomų žinių.

O kaip manote – ar lengva išversti knygelę vaikams? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai paprasta: neįmantrus žodynas, nesudėtinga gramatika, jokių specifinių terminų, todėl toks vertimas, atrodo, turėtų „eiti kaip per sviestą“. Tačiau iš tiesų toks vertimas ne vienam vertėjui gali tapti tikru iššūkiu.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų – asmenvardžiai. Jei, pavyzdžiui, veikėjo vardas yra Tomas, nekyla jokių klausimų, nes jis naudojamas daugelyje kalbų ir jam nereikia jokio vertimo (nors, pvz., lenkų kalboje, šis vardas būtų rašomas Tomašek). Tačiau kitas reikalas, jei originale veikėjo vardas yra Džonas, Džordžas ar Mišelis. Tuomet kyla klausimas: palikti jį tokį, koks jis yra, ar, kadangi šis vardas turi vertimo atitikmenį kitose kalbose, jį išversti? Lietuvių kalboje šių vardų vertimas būtų Jonas, Jurgis ir Mykolas. Iš vienos pusės, tarsi nesinorėtų keisti to, kas yra sukurta originaliame tekste, nes tai atspindi tos šalies kultūrą, papročius ir kitus dalykus. Kita vertus, pavyzdžiui, lietuviams vaikams, šis vardas nėra toks artimas, kaip jų kalboje esantis vertimas – Jonas ar Jurgis. Kyla ir kitas klausimas. Ką daryti, jei vardas, kuris yra vaikiškoje pasakoje, neturi vertimo į kitas kalbas? Tarkim, danų kalboje gana dažnas vardas yra Hansas, o lietuvių kalboje tokio vardo atitikmens nėra. Taigi, kaip elgtis vertėjui – rašyti tą vardą, kuris panaudotas originale, ar parinkti dažniausią vardą ta kalba, į kurią verčiama?

Kita problema, taip pat susijusi su personažų vardais, yra tikrinius žodžius reiškiantys vardai. Jei autorius sugalvojo savo personažui vardą, kuris nusako kažkokias jo fizines ar vidines savybes, kaip tokiu atveju turi elgtis vertėjas? Adaptuoti esamą vardą pagal lietuvių kalbos gramatiką, ar išversti tą vardą, o jei išversti – tai kaip? Štai pavyzdžiui Hanso Kristiano Anderseno veikėja Tante Tandpine galėtų būti verčiama arba „teta Tandpine“, arba gali būti pateikiamas vertimas – „Tetulė Dantisopė“. Žinoma, tokiais atvejais vertėjui atsiranda papildoma dilema – kaip geriausia atspindėti tai, ką norėjo pasakyti autorius. Juk tą tetulę galima pavadinti ir Dantaskaude, ir Skaudadante, ir gal dar kaip nors kitaip.

Kai kuriais atvejais vertėju tiesiog tenka sugalvoti tinkamą personažo pavadinimą. Taip Vinipuchas tapo Mike Pūkuotuku, o Čeburaška – Kulverstuku. Bet kuriuo atveju šį klausimą visuomet tenka spręsti vertėjui. Ir nors jis ne visuomet būna lengvas, tačiau visuomet – įdomus.

Vertimų biuras Vilnius