metaline_konstrukcija Apkaustyti vežimai jau minimi XVI a. dvarų inventoriuose. Tai buvo ne tik darbiniai vežimai, bet ir išeigai skirtos karietos, lineikos, kočai ir kt. Jau tais laikais j Lietuvą buvo atvežama juostinė {šininė) ir kitokia geležis, kurią naudojo transporto priemonių kaustymui dvarai, bažnyčios ir vienuolynai. Daugiausia buvo rūpinamasi išeigai ir dides­nėms kelionėms skirtų vežimų apkaustymu.Įvairaus tipo darbinius arba kelioninius (pašto, prekių vežimo) ir kitus išeiginius vežimus bei vežimėlius dailiai ir tvirtai apkaustyda­vo ne tik dvarų, miestų ir miestelių, bet ir gabūs kaimų kalviai. Trans­porto priemonių kaustymas bei jų taisymas buvo vienas svarbiausių kalvių darbų.

Specialiai transporto priemonių apkaustymo netyrinėjau, apie tai esu užsiminęs tik prabėgomis viename kitame straipsnyje.Plačiau, iš­samiau ir profesionaliau tai yra padariusios muziejininkė S.Bernotie­nė ir etnologe J.Laniauskaitė. Ypač detaliai vežimų ir vežimėlių (bei rogių) apkaustymą nagrinėjo pastaroji mokslininkė. Su jos kruopščiai atliktais tyrinėjimais ir padarytomis išvadomis galima visiškai sutikti. Ji yra nurodžiusi net keletą įvairių vežimų tipų, taip pat ir rogių kaus­tymo etapų. Kaip teigia tyrinėtoja, pirmosios žinios apie kaustytus vežimus pasiekė raus iš XVI-XVII a. dvarų inventorių. Tuo tarpu apie rogių kaustymą žinių esą mažiau. XVI a. dvarų inventoriuose rogės minimos retai ir, be to, nenurodoma, ar jos kaustytos, ar ne. Tačiau esama žinių, kad XVII-XVIII a. Lietuvos didikų važiai buvę puošnūs ir apkaustyti. Cituodama T.Lepnerį, J.Morkūnienė sako, kad XVII a. pabaigoje turtingieji Prūsijos lietuviai savo roges (kaip ir vežimus, metalo konstrukcijos) … duodavo kaustyti ir sutvirtinti geležimi, o neturtingųjų rogės, vežimai ir akėčios neturėjo nė trupinėlio geležies. Kituose dokumentuose nuro­doma, kad intensyvėjant Lietuvoje prekiniam žemės ūkiui, XVIII a.-XIX a. antroje pusėje, ypač amžiaus pabaigoje) jau ir Suvalkijos dzū­kai turėjo ne tik kaustytas roges, bet ir „puikius geležinašius vežimus“. Rytų Lietuvoje net iki XIX a. vidurio kaustytos rogės daugiausiai buvo tik dvaruose.

Po baudžiavos panaikinimo labiau pradėję plisti kaustyti važeliai. Jau ir valstiečiai kaustė darbines roges. Vis dėlto, remdamasi Rusijos geografų draugijos Siaurės Vakarų skyriaus surinkta medžiaga, tyrinė­toja teigia, kad dar XIX a. 8 dešimtmetyje valstiečiai labiau kaustė ve­žimus nei roges.Bene pirmieji kaustytais vežimais pradėję važinėti XVII a. turtin­gesnieji Prūsijos lietuviai. Tikriausiai dar anksčiau kaustytais vežimais riedėjo Lietuvos dvarų ir dvarelių (palivarkų) savininkai ir valdytojai, o įkandin jų – dvarų ekonomai, miškų ir kitų turtų prižiūrėtojai bei kiti dvarų valdiniai (išskyrus, žinoma, baudžiauninkus, bobilius, daržininkus). Valstiečių ūkiuose iš pradžių vis dažniau imta naudotis vežimais jau su kai kuriomis geležimi apkaustytomis dalimis. Tyrinėtoja atkreipė dėme­sį į Lietuvos kalvių gebėjimą nukalti vežimų ašis. Lietuvoje intensyviau važinėti su geležinašiais vežimais imta tik XIX a. antroje pusėje-XX a. pradžioje. Deja, Lietuvos kaime dar ilgai važinėta ir medinašiais veži­mais. Galutinai juos pakeitė geležinašiai vežimai tik po Pirmojo pasauli­nio karo. J.Morkūnienė, išanalizavusi geležies kelią j Lietuvą iš Rytų rin­kų, didėjantj jos panaudojimą transporto priemonėms kaustyti, padarė logišką ir faktais pagrįstą išvadą, kad XX a. 3-4 dešimtm. ir Lietuvos vals­tiečiai (tiesa, diferencijuotai, pagal ūkių pajėgumą) jau važinėjo geležimi kaustytais vežimais (ir žinoma, kaustytomis rogėmis), nors Patvarius gele-žinašius gerai apkaustytus darbinius, puošnius išeiginius vežimus turėjo tik turtingieji, rečiau vidutiniai valstiečiai. Vargingųjų valstiečių ūkiuose pasi­taikydavo ir apkaustytų medinašių vežimą.

 

Kalviai dirbo ir kaustė vežimus, lineikas arba dailiai išraityta gele­žimi papuoštus važelius. Alsėdžių, Gargždų ir Rietavo kalviai kaustė vienkinkius ir dvikinkius (porinius) vežimus. Apskritai Žemaitijos kalviai garsėjo ne tik geru arklių pasegimu, bet ir tvirtų porinių vežimų apkaustymu*. Antai Viekšnių kalvis D.Stonkus** XX a. pradžioje ve­žė j Akmenės ir Mažeikių turgus savo apkaustytus vežimus (ratus su gardelėmis ir tekiniais), bet ypač plačiai garsėjo Varnių račiai, kal­viai (ir dažytojai), kurie gamino, kaustė (dažė). Patys kalviai vežė par­davinėti išeiginius vežimukus, vadinamus kurliandiškais brikeliais. Per savaitę keturi kalviai apkaustydavo du vežimukus, o per metus Varnių ir apylinkės račiai ir kalviai pagamindavo apie 2000 vežimukų ir tiek pat išeiginių rogių. Kaip tik apie šią Įdomią bei retą darbo koopera­ciją bei prekybą rašiau dar 1985 m. ( „Varnių kalviai“, „Kalvystė ir prekyba geležies dirbiniais Žemaitijoje“).