XIX amžiaus pabaigoje pradeda ryškėti estetinis sąjūdis. Estetines idėjas subrandino viduramžių kultūros idealizavimas, amatų atgimimas, prerafaelitų kūryba. Simbolizmas dailėje buvo glaudžiai susijęs su literatūra, muzika, kūrėjų, nenorėjusių taikytis su realistiniu, tiesmukišku gyvenimo atspindžiu, nuotaikomis. Simbolistams buvo nepriimtinas impresionistų gamtos kopijavimas, juo labiau postimpresionistų tapyba, kurioje remiamasi mokslu derinant spalvas. Reakciją prieš natūralizmą sustiprino vokiečių filosofų A. Schopenhauerio, E. Hartmanno ir prancūzų H. Bergsono metafizinis požiūris į tikrovę. Kūrėjai pasuka į misticizmo, slėpinių, iliuzijų pasaulį pasmerkdami logiką mene. Veikiami ryškių simbolizmo romantinių nuotaikų literatūroje, išaugusio Rytų kultūros estetizmo, daugelis dailininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų ieškojo grožio ir malonumų kasdieniame gyvenime. Plėtodama daugelį savo pirmtakų idėjų naujoji kūrėjų karta stengėsi atsiriboti nuo socialinių programų, kurias ypač akcentavo Morrisas ir jo bendražygiai – jie dėmesį koncentravo į gyvenimo grožį. Estetinio sąjūdžio idėja buvo atgaivinti gyvenamąją aplinką, kasdienius daiktus per grožį, plastišką grakščią liniją, simbolių prisodrintą dekoratyvųjį meną.
Domėjimasis Rytų menu ir kultūra išaugo ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje. Anglijoje atsirado netgi terminas „Anglo-Oriental style“. Londone įkuriamas Rytų šalių prekėmis prekiaujantis salonas (Farmer and Rogers Oriental Warehouse, 1862), kuris buvo menininkų orientalistų traukos centras. Didžiulį domėjimąsi Rytų menu rodo ir tai, kad 1870 metais South Kensingtono muziejus įsigijo vertingą japonų taikomosios dailės kolekciją. Dizaine romantinės estetinės nuostatos ryškiausiai atsispindėjo E. W. Godwino, Ch. Dresserio ankstyvuosiuose darbuose. Savo žvilgsnį dailininkai nukreipė į Rytų kultūros, japonų medžio raižinių, kinų meno estetines vertybes. Londone kūrėsi krautuvėlės, kuriose buvo parduodami namų apyvokos daiktai, spintos ir net minkšti baldai iš Japonijos, Kinijos. Japonizmas vis labiau skverbėsi į dailininkų kūrybą, turėjo įtakos daiktiškosios aplinkos, interjero stiliui. Formavosi „art nouveau“ stilius.
Architektai, dailininkai, projektuotojai, dizaineriai dėmesį sukoncentravo į estetiško, harmoningo interjero kūrimą, dekoratyvinio meno taikymą jame. Estetų supratimu, meno paskirtis – džiuginti sielą, akį, tačiau kūriniuose nereikia demonstruoti rankų darbo, kurį akcentavo meno ir amatų sąjūdžio šalininkai, todėl kuriamas interjeras labai dažnai būdavo net pernelyg puošnus, prabangus. Tai liudija užsakovo priklausomybę pasiturinčiam visuomenės sluoksniui, su kuriuo dailininkams teko skaitytis. Estetinio sąjūdžio idėjos atsispindėjo ir O. Wilde’o kūryboje. Jis buvo tapęs estetų svajonių simboliu, naujų gyvenimo nuostatų idėjiniu vadovu. Rašytojo pasakyta frazė „ne menas turi būti panašus į gyvenimą, bet gyvenimas turi būti panašus į meną“, tapo pamatine kūrybinio ir dvasinio gyvenimo nuostata amžiaus pabaigoje.
Tarp menininkų vyravo noras pabrėžti kūrėjo individualybę, kūrinių išskirtinumą, meno autonomiškumą. Savo kūrybą jie norėjo priešpriešinti aplinką užplūdusiai bedvasei mašininei produkcijai. Estetinio judėjimo atstovai įkvėpimo sėmėsi iš viduramžių kultūrinio palikimo, kuris suteikė reikšmingą impulsą prerafaelitų kūrybai. Prerafaelitų tapyboje sukurtas pasaulis, iškilios figūros, jų apranga ir net minkšti baldai turėjo įtakos naujos, pasiturinčios viduriniosios klasės visuomenės skoniui, požiūriui į aplinką. Sakoma, kad prerafaelitų tapyba pakeitė net kasdienį Londono gyvenimą. Moterys ėmė kopijuoti tapytojų darbuose vaizduojamus drabužius, interjerų puošybą. Naujo gyvenimo idealo herojus, laimės simbolis buvo ne monarchija, aristokratija ar buržuazija ir net ne bažnyčia, o estetas. Anglai tokį herojų vadino dendžiu (angl. dandy – puošeiva, dabita). Didelį impulsą estetinio skonio, grožio suvokimui padarė vis didėjantis domėjimasis dekoratyviuoju menu, Rytų kultūra. Po 1862 metais Pasaulinėje parodoje Londone eksponuotų Japonijos, Kinijos, Indonezijos taikomosios dailės kūrinių domėjimasis tolimųjų kraštų kultūra ypač išaugo.
