XVIII amžiaus pabaigoje prasidėję Napoleono žygiai į Egiptą ir kitas Artimųjų Rytų šalis, iš jų atsivežtas karo gro­bis buvo savotiškas pirmasis impulsas domėtis praeities kul­tūromis. Imperatoriaus rūmuose atsirado baldai, primenan­tys senovės Egipto valdovų krėslus, Romos didikų gultus su įvairiomis puošniomis detalėmis, žvėrių letenomis, mitolo­ginių sparnuotų būtybių figūromis.

Tikrąsias praeities kultūrų paslaptis atskleidė mokslinin­kų ekspedicijos, archeologiniai kasinėjimai, perskaityti se­nųjų civilizacijų kūrėjų rašmenys. Architektūroje tiesiog kopijuoja­mi graikų statiniai, jie skatino domėtis dorėniškojo orderio proporcijomis.

Pažintis su didingomis praeities kultūromis turėjo didelę įtaką meno stilių formavimuisi. Šie poslinkiai atsispindėjo to meto dailėje, ypač interjero puošyboje, balduose, smul­kiojoje dekoratyvinėje dailėje.

XIX amžiaus pradžioje išsiskleidė gausybė stilių bei jų samplaikų, kurie prikėlė įvairius praeities meno istorinius klodus. Istorizmui pradžią davė ampyro stilius, kurio ištakos siekia Liudviko XVI laikus, o galutinai šis stilius įsitvirtina XIX amžiaus pradžioje. Formavęsis imperatoriaus rūmų aplinkoje, Napoleono imperijos laikais (1804-1815), jis dirbtinai stengėsi pabrėžti valdovo didybę, išskirtinumą.

Ampyro stiliaus kūriniuose gausu Egipto valdžios simbolinių atributų, graikų ir romėnų ar­chitektūros detalių, dekoratyviojo meno pavienių elementų pakartojimų, ornamentikos. Interjerai pabrėžtinai iškil­mingi, puošnūs, lovos apgaubtos sunkiomis drapiruotomis užuolaidomis. Biuro baldai, o tiksliau tuo metu dar tik darbo kabinetų ir namų baldai buvo puošiami bronziniais laurų vainikais, simbolizuojančiais pergalę, sfinksų, sparnuotų liūtų figū­romis, kurios savo neproporcingu dydžiu kartais užgožia net patį baldą. Vietoj aiškių stalo konstrukcijų atsiranda antikinių šventovių kariatidės, kėdžių kojelės užbaigiamos bronzinėmis žvėrių letenomis. Galima teigti, kad ampyras žengė pirmą žingsnį eklektizmo linkme.

Stilius, išryškėjęs imperijos laikais, karališkai puošniai vai­nikuoja ir užbaigia šviečiamojo laikotarpio pabaigoje susi­formavusį klasicizmo stilių.

Pompastiškas puošybiškumas XIX amžiaus viduryje gauna įvairiausių formų, kuriose yra antikinio, gotikos, renesanso, baroko bei rokoko meno bruožų. Formuojasi romantizmo išprovokuoti neogotikos, neorenesanso, neobaroko ir panašūs stiliai. Ampyras paliko ryškų pėdsaką interjero įrangoje, balduose, smulkiojoje dekoratyvinėje dailėje, porceliano, stiklo dirbiniuose. Visam XIX amžiui bū­dinga istorizmo dvasia.

Iškilusiai naujai valdančiajai buržua­zijos klasei nerūpėjo estetikos, stiliaus vienovės problemos, neturėdama gilių savo kilmės šaknų, nesuprasdama stilių grožio esmės, buržuazija iš architektūros reikalavo įspū­dingai puošnių, nesvarbu kokio stiliaus, pastatų, tuo norėdama neatsilikti nuo aristokratijos gyvenamosios aplin­kos. Jau ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje pastebimas monumentaliųjų architektūrinių formų smukimas, meno formų susmulkėjimas. Architektūra praranda antikiniame pasaulyje egzistavusią loginę, funkcinę ir, žinoma, statinio konstrukcijos estetinę prasmę.

Ketvirtajame dešimtmetyje ryškiausias neogotikos idėjų propaguotojas, teoretikas ir architektas A. W. N. Puginas pabandė teoriškai krikščionybės idėjas susieti su gotika ir praktiškai jas įgyvendinti architektūroje. Grįžtant į XVIII amžiaus pabaigą, neogotikos pavyzdžių aptinkama nuo architektūros statinių, interjerų iki smulkiausių aplinkos objektų. Baldų pavyzdžiuose iš Strawberry Hill rūmų aki­vaizdžiai matyti gotikinės architektūros elementų. Karalienės Viktorijos psalmynas, apipavidalintas Oweno Joneso, tik patvirtina, kaip atidžiai buvo mokomasi iš vidur­amžių menininkų kurtų kompozicijų, puošybos, šrifto sub­tilybių.

Žymus prancūzų eklektikos, neobaroko atstovas architektas Charles’is Garnier (1825-1898) suprojektavo ne vieną puošnų pastatą Paryžiuje, Monte Karle. Pagal jo pro­jektą pastatyti neobaroko stiliaus Paryžiaus operos rūmai (1861-1874) su gausiai skulptūrinių lipdinių dekoruotu fasa­du ir puošniais, pompastiškais interjerais atspindi prancūzų karališkos istorinės praeities dvasią.

XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Vidurio Europoje įsitvirtina demokratiškesnė ampyro forma – bydermejeris. Ši sąvoka dažniausiai vartojama apibūdinant baldų stilisti­ką. Bydermejerio stilius ypač paplito Vokietijoje ir Austrijoje buržuazijos, miestelėnų sluoksniuose, vėliau – Skandinavijos kraštuose. Ampyras asocijuojasi su Napoleono imperijos kles­tėjimo laikotarpiu, o bydermejeris galėtų būti aktyvių, prak­tiškų, pasiturinčių miestelėnų, biurgerių (vok. Burger- miestietis, buržua) skonio, gyvenimo būdo sinonimas.