Kad ir kokia įmonės forma bebūtų pasirinkta, barjerų steigiant įmonę Lietuvoje apstu. Pavyzdžiui, norint įsteigti akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę reikalaujama sukaupti įstatinį kapitalą. Lietuvoje įstatinis kapitalas vis dar dažnai įsivaizduojamas kaip bendrovės garantija trečiųjų asmenų atžvilgiu. Tačiau iš tikro įstatinis kapitalas yra tik vienas iš teisinių įrankių akumuliuoti lėšas bei parodo bendrovės savininkų nuosavybės dalį ir, atitinkamai, įtaką bendrovėje. Lietuvoje, deja, ne tik nustatytas minimalus įstatinis kapitalas visoms bendrovėms, bet ir siekiama užtikrinti jo “realumą”. Steigimo stadijoje tai pasireiškia tuo, kad registruojant bendrovę privaloma pristatyti banko įstaigos pažymą apie kaupiamosios sąskaitos atidarymą, kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo, o turtiniai steigimo įnašai turi būti įvertinti Vyriausybės nustatyta tvarka. Akcinių bendrovių įstatymo projektuose numatoma netgi riboti nepiniginius įnašus į įstatinį kapitalą.
Dažnai iš valdžios tribūnų pasigirsta lozungai apie užsienio investicijų skatinimą. Tačiau įsivaizduokime užsienio verslininką, kurio įtaka nusprendžiamas įmonių steigimas Lietuvoje. Net ir Lietuvos gyventojui, nuo seno įpratusiam prie biurokratijos labirintų, įmonės steigimas nėra lengvas reikalas, o nepatyrusiam užsieniečiui barjerų lyg tyčia prigalvota dar daugiau. Pavyzdžiui, skirtingai nei “lietuviškas” įmones, kurios registruojamos savivaldybėse, įmones, kurių bent vienas steigėjas ar akcininkas yra užsienietis, tenka registruoti Ūkio ministerijoje. Šiaip lyg ir nebaisi diskriminacija, tačiau, laikantis visų įstatymo reikalavimų, krūva popierių ir persiregistravimo procedūra laukia tuomet, kai bent vieną savo akciją užsienietis parduoda arba atvirkščiai – bent vieną “lietuviškos” įmonės akciją įsigyja. Vis labiau integruojantis pasaulio ekonomikai dar labiau išryškės šios nuostatos ydingumas ir ji taps dar sunkiau įgyvendinama. Tiek verslininkams, tiek pačiai valstybei būtų žymiai paprasčiau visų juridinių asmenų registravimą sutelkti vienoje vietoje.
Visi Ūkio ministerijai pateikiami įmonių dokumentai turi būti paruošti lietuvių kalba ir jų vertimai turi būti patvirtinti vertėjo parašu. Vertėjas, beje, taipogi turi būti iš vertimų biuro. Tai užsieniečiui jau savaime apsunkina įmonės steigimą. Turint galvoje neretai itin prastą teisinių tekstų vertimo kokybę, situacija kartais komplikuojasi iki elementaraus Ūkio ministerijos, steigėjų (užsieniečių) ir jų atstovų vietoje nesusikalbėjimo. Jei jau kalbama apie užsienio investicijų skatinimą, gal vertėtų registravimui priimti dokumentus, surašytus ne tik lietuvių, bet ir kai kuriomis kitomis kalbomis, pvz., oficialiomis Jungtinių Tautų kalbomis. Taip pat būtų logiška leisti įstatus išversti nebūtinai vertimų biuro vertėjams, bet ir, pvz., steigėjo atstovams.