Šiandien tampa vis labiau pastebima praraja tarp skirtingų kartų: senelių, tėvų ir vaikų. Seneliai ir tėvai didžiąją dalį gyvenę visiškai kitokioje santvarkoje įprastus ir kasdienius dalykus supranta visiškai kitaip nei nepriklausomoje Lietuvoje išaugę jaunesni šeimos nariai. Šiame straipsnyje trumpam peržvelgsime, kaip skiriasi skirtingų kartų pinigų ir verslumo suvokimas.
70 ar 80 metų šią dieną jau perkopę mūsų tautos senuoliai gimė ir augo tarpukario Lietuvoje. Tuo metu mūsų valstybė buvo visiškai kitokia nei mes ją matome šiandien. Tarptautiniai santykiai buvo įtempti: buvo didelių problemų su kaimynais, o visoje Europoje jau buvo gyvenama keršto po buvusių karų nuotaikomis. Tai reiškė, kad galimybių išvažiuoti iš Lietuvos užsidirbti į kitas Europos valstybes buvo praktiškai neįmanoma. Be to, tik keliose Europos valstybėse gyvenimo lygis buvo ženkliau geresnis. Lietuviams, iš tiesų, geresnio gyvenimo sąlygas galėjo garantuoti išvykimas nebent į už Atlanto vandenyno esančias Jungtines Amerikos Valstijas. Tokiai kelioniai ryždavosi ne kiekvienas.
Tuo tarpu likę agrajinėje Lietuvoje didžiausiu turtu žmonės laikė savo namą, savo žemę ir savo ūkį bei šeimą. Tuo metu kreditas būdavo suteikiamas Lietuvos vyriausybės žmonėms, kurie norėjo įsigyti žemių. Be to Lietuva garsėjo kaip turinti vieną stabiliausių Europoje valiutų. Litas buvo patikimas piniginis vienetas.
Deja, Lietuvos nepriklausomybė tęsėsi neilgai. Politinė situacija buvo įtempta ir Europoje įsiplieskė karas, kuris mažiau ar daugiau palietė visas pasaulio valstybes. Tai buvo Antrasis Pasaulinis karas, kurio metu Lietuva buvo atitekusi tiek Nacistinei Vokietijai, tiek SSRS. Karo metu Lietuvos ūkis buvu sugriautas. Be to, karo metu nuolat keitėsi valiutos, o tai lėmė, kad pinigai prarado bet kokią ilgalaikę vertę. Daugelis šalies žmonių prarado visas savo santaupas. Tuo tarpu po karo vietoj valstybės atstatymo buvo vykdomi trėmimai dar daugiau nei 10 metų. Visoje Lietuvoje išskyrus didžiuosius miestus – okupacijai priešinosi partizanai.
Šiuos sunkius laikus išgyvenusiems žmonėms buvo suprantamas vienintelis turtas – artimi žmonės ir galimybė pačiam užsiauginti būtiniausių produktų bei išlikti savarankiškam. Tiesa, vėliau ir šios nuostatos buvo keičiamos.
Vienas pagrindinių komunizmo kanonų, kurio buvo remiamasi per 50 metų Lietuvos okupaciją, buvo, kad „visi turi būti lygūs“. Šio tikslo buvo siekiama įvairiomis priemonėmis. Viena pagrindinių – atlyginimų suvienodinimas. Daugelis žmonių nepriklausomai nuo darbo vietos, sąlygų ir savo įgūdžių gaudavo panašaus dydžio atlyginimus. Nejučiomis visuomenėje susiformavo nuostata, kad darbas nėra susijęs su gaunama atlygiu. Taip pat buvo kovojama su bet kokiomis verslumo apraiškomis: iš žmonių buvo atimti nuosavi ūkiai, buvo nusavintos visos privačios įmonės. Žmonės neturėjo galimybės kurti ir auginti nusavą verslą, nes visas veiklos sritis kontroliavo valstybė. Be to už bet kokias verslumo apraiškas buvo griežtai baudžiama. Tais laikais nebuvo galima pasiskolinti būsto pirkimui. Kreditas nebuvo įmanomas, nes būstus suteikdavo valstybė.
Po nepriklausomybės atgavimo į Lietuvą atkeliavo laukinis kapitalizmas. Iš karto atsirado greitas kreditas ir galimybės prekiauti su vakarų valstybėmis. Verslo modelis – pirkti ir parduoti buvo pats pelningiausias. Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug žmonių tapo turtingais vien dėlto, kad sugebėjo pasinaudoti susidariusia situacija. Tiesa, greiti pinigai retam atnešė ilgalaikę gerovę. Vis dėlto būtent tokie sandėriai padėjo verslininkams uždirbti kapitalą, reikalingą pirmųjų pažangių Lietuvos verslų kūrimui.
Taigi, mūsų valstybė praėjusiame amžiuje turėjo daugybę išbandymų, kurie darė didelę įtaką Lietuvos žmonių pinigų ir verslumo suvokimui. Tuo tarpu šiandien mes turime daug stabilesnę ekonominę padėtį, visus finansinius įrankius (greitas kreditas, paskolos ir pan.) ir daug daugiau žinių nei prieš daugiau nei 20 metų pradėję pirmieji Lietuvos verslininkai.
