Virtuvės patalpa skirta maisto virimui, kepimui ar kitokiam paruošimui. Vakarų šalyse, dažniausiai yra įrengtos modernios, šiuolaikinės virtuvės, kuriose yra integruotos viryklės, šaldytuvas, kriauklės, įvairūs virtuvės baldai bei tiekiamas karštas vanduo. Daugelis šeimininkių neapsieina ir be mikrobangų krosnelės bei indaplovės, kurios dėka sutaupomi ne tik vandens kaštai, bet ir laikas. Kaip jau buvo minėta, virtuvė daugiausiai skirta maisto gamybai, tačiau šiuo metu dažnai sujungiama su valgomuoju ar poilsio kambariais. O kokia buvo dabartinės virtuvės priešistorė?
Virtuvės evoliucija tampriai susijusi su viryklės išradimu bei vandens infrastruktūros plėtra, kai sudėtingų kranų pagalba jis atkeliavo į privačius namus. Net iki XVIII amžiaus maistas buvo gaminamas virš atviros ugnies. Techniniai išradimai maisto paruošimo srityje tik XVIII – XIX amžiuose pakeitė taip vadinamą virtuvės architektūrą. Prieš išrandant centralizuotus tiekimo vamzdžius, vanduo ant stalo patekdavo iš šulinių ar natūralių, gamtinių šaltinių.
Senovės Graikijoje gyvenamieji namai būdavo atriumo tipo, kai kambariai išdėstomi aplink centrinį kiemą. Būtent tas atviras kiemelis tarnaudavo kaip virtuvė. Turtingesniųjų namuose virtuvės būdavo įrengiamos atskiroje patalpoje ir dažnai šalia vonios kambario, kad abi patalpos šiltų nuo kūrenamos ugnies. Taip pat tokiuose namuose atsirasdavo ir dar vienas nedidelis kambarys, kuriame būdavo laikomos maisto atsargos bei įrankiai.
Neturtingi Romos imperijos miestų gyventojai dažniausiai savo nuosavų virtuvių neturėjo ir maistą gamino didelėse ir viešose miesto virtuvėse. Kai kurie turėjo mažas, mobilias krosneles, kurias naudojo maisto šildymui ir gaminimui. Tuo tarpu turtingieji romėnai gyvenamosiose savo erdvėse turėjo puikiai įruoštas virtuvės patalpas. Romėnų vilose virtuvė būdavo įruošta pagrindiniame pastate kaip atskiras kambarys ir joje dirbo tik vergai. Židinys dažniausiai būdavo įruoštas ant grindų prie sienos, kartais šiek tiek aukščiau ir dėl to virėjas turėdavo dirbti priklaupęs. Kaminų tuometinėse virtuvėse dar nebuvo. Kokie virtuvės baldai vyravo galime sužinoti tik iš įvairių išlikusių piešinių ir graviūrų.
Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje vyravo pailgo plano namai, kurių centre būdavo kūrenama atvira ugnis. Virtuvės plotas buvo tarp įėjimo ir židinio. Ankstyvieji pastatai neturėjo kamino, todėl stoge būdavo skylė, pro kurią dūmai pasišalindavo laukan. Diduomenės rūmuose dažnai būdavo net kelios atskiros virtuvės, kurios kartais būdavo išdėstytos po vieną visuose pastato aukštuose. Ugnis šiuo atveju tarnavo ne tik maisto paruošimui, bet ir gretimų kambarių šildymui.
Didesniuose Europos bajorų dvaruose, virtuvei kartais būdavo skirtas net atskiras pastatas. Krosnys dažniausiai būdavo gaminamos iš molio ir skiedinio, o mediena ar anglimis pakraunamos per viršų ir per šone esančias angas. Puodas būdavo įstatomas į specialius, apskritimo formos žiedus. Šis viryklės tipas naudotas šimtmečiais ir mūsų dienas pasiekė tik su nedideliais pakitimais.
Viduramžių laikotarpiu virtuvės iš esmės nepakito. Jos buvo tamsios, dūminės ir pilnos suodžių, dėl to ir įgavo „dūmų virtuvės“ vardą. X – XII amžiuose Europos miestų virtuvėse maistas dar buvo gaminamas virš atviros liepsnos, kambario viduryje. Virtuvės baldai buvo labai kuklūs ir elementarūs. Turtingųjų namuose virtuvė dažnai būdavo įkuriama ne pirmajame pastato aukšte, o ten kur miegamasis ar salė. Pilyse ir vienuolynuose, gyvenamosios ir darbo erdvės būdavo atskirtos, todėl virtuvė dažnai iškeliama į atskirą pastatą, dėl to atskirai reikėjo šildyti gyvenamąsias patalpas. Kai kuriose pilyse virtuvės patalpa būdavo tame pačiame pastate, tačiau tarnai turėjo vaikščioti visai kitais koridoriais ir laiptais, kad nesirodytų ir netrukdytų turtingiesiems.
Kamino atsiradimas krosnis ir židinius iš kambario centro nukėlė prie sienos ir tuo metu buvo pastatyti pirmieji iš išdegtų plytų ir skiedinio sukonstruoti židiniai.