Vaikystė – pats nuostabiausias metas ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiems, kurie ant savo rankų supa tuos angeliukus ir gražiausias lopšines dainuoti iš meilės išmoksta, kartu su jais džiaugiasi kiekvienu nauju dalyku gyvenime. Kaip byloja liaudies išmintis, kol vaikai maži ir vargai maži, kai vaikai dideli ir rūpesčiai dideli… Visi skubame užaugti, o užaugę norėtume dar bent trumpam pabūti mažais vaikais.
Nuo pat mažens norime kuo daugiau atsakomybės ir laisvės, o užaugę norime ramybės ir šilumos. Nerūpestingi metai prabėga ir mintyse belieka šiltos ir nerūpestingos vaikystės atsiminimai, į kurią norėtųsi sugrįžti. O geriausiai į atsiminimus nukelia žaislai. Turbūt visi kartais lyg netyčia randame rūsyje dar besimėtantį dviratuką, su kuriuo važinėjome po kiemą, kai dar nekrito pieniniai dantys. Arba mylimiausią meškutį, kurį kasnakt glaudėme šalia ir pasakojome savo svajones. O kur dar puodeliai ir šaukšteliai iš vaikiškų popiečių su arbata, smėlio tortai…
Vaikų vaizduotė tokia laki, kad žaidimų ir fantazijų pasaulis sukuriamas tą pačią minutę, kai tik iš poros kėdžių ir staltiesės pastatomas žaidimų namas, kurio sienos sujungiamos skalbinių segtukais. Ir ten viskas labai paprasta, nes draugai nesipyksta, lėlės nesipeša ir telieka laisva fantazija kurti savo žaidimo scenarijų. Ech, o ar pamenate medinį arkliuką? Buvo galima taip įsisupti, kad kartais atrodydavo jog jau tuoj tuoj arkliukas apsivers ir teks pūsti naujai atsiradusias mėlynes ant alkūnių…
Visi žaislai lavina vaikų fantaziją, o to labiausiai pavydi visi suaugusieji. Atrodydavo taip paprasta ant balto popieriaus lapo nupiešti kosminį laivą ar gražiausią pasaulyje žuvį, tačiau pabandžius dabar tenka susidurti su daugybe iš paskos besivelkančių mokslinių faktų ir išmonę paneigiančių teorijų, kurios iš lėto nužudo didžiąją dalį fantazijos.
Į galvą toptelėjo keista mintis, kad turbūt užaugame tada, kai nebenorite turėti šuniuko. Visi vaikai nori turėti ne tik pilną pintinę pliušinių ar medinių žaislų, tačiau jiems reikia ir kažko tikro, kažko pūkuoto ir mielo, sakančio au arba miau. Jiems neaktualios gyvūnų pasivaikščiojimo ir tuštinimosi temos, nes dažniausiai šis darbas atitenka tėveliams. O rūpesčių visi nori turėti kuo mažiau… Vieni tėveliai aukojasi vardan vaikų norų, o kiti realistiškai žvelgia į savo laisvo laiko stoką ir saldaus šeštadienio ryto miego nekeičia į žvarbius pasivaikščiojimus lyjant ar sningant.
Žaislai turi neabejotiną svarbą vaiko raidai. Lėlių drabužėlių trūkumas kartais mažąsias damas paverčia tikromis siuvėjomis ir dizainerėmis, kuomet iš nedidelių medžiagos skiaučių kuriami nauji apdarai. Berniukai taip pat bando meistrauti, norėdami sukonstruoti bent kelis metrus pavažiuojančias mašinas. Ir visai nesvarbu, kad pasibaigus takučiui toji važiavimo priemonė liks be ratų ar nulūš kokia menkai pritvirtinta detalė, tačiau atradimo jausmas gali sukelti tikrą vaikišką euforiją. Prisiminimuose atgimė vienas eksperimentas, kuomet iš vaikiško vežimėlio detalių pavyko pusdieniui sukonstruoti visai padorią mašinėlę. Visai nebuvo svarbu, kad norint važiuoti – ją pasistumti tekdavo, tačiau riedėjimas nuo kalno prilygo tikram iššūkiui ir tos dienos svajonių išsipildymui.
Prieš kelis dešimtmečius žaislai buvo žymiai kuklesni nei dabar, tačiau vaikai buvo vienodai laimingi. Guminiai ir cypsintys ančiukai, kaladėlės, verkiančios lėlės, medinis arkliukas ir sunkvežimis su guminiais numontuojamais ratais visiškai patenkino tuometinius vaikų poreikius, nes jei ko ir pritrūkdavo tereikdavo įjungti savo vaikišką fantaziją ir pasaulis nušvisdavo naujomis spalvomis. Šiandieninėje rinkoje vyrauja tokia gausa, kad tėvams kalėdinių dovanų pirkimas neretai tampa tikru iššūkiu. Nauja karta – nauji ir žaislai. Pasaulis nestovi vietoje ir medinius dviratukus šiandien keičia elektromobiliai vaikams.
