Banguojantis secesijos laikotarpis

Secesijos pakilimo laikotarpiu šio stiliaus centrai buvo ne tik vals­tybių sostinės. Naujasis menas suliepsnojo ir išsiskleidė regionų miestuose susiklosčius palankioms kūrybinėms aplinkybėms, susibūrus aktyviems dailininkams ir meno mokykloms. Tokie iškilūs meno židiniai Prancūzijoje, be Paryžiaus, XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo Nansi mokykla, Belgijoje – Briuselis, Is­panijoje – Barselona. Anglijoje, šalia naujajam menui pa­grindą padėjusio Londono, susiformavo savita menininkų grupė Glazge, Vokietijoje pradžią padarė Miuncheno dai­lininkai. Austrijos-Vengrijos imperijoje centru tapo Vienos Secesiono grupė, Prahoje, kuri tuo metu įėjo į imperijos sudėtį, susiklostė savita kryptis.

Amžių sandūroje skleidėsi ir griežtų linijų, geometri­nių formų stilistika. Austrijoje, Škotijos Glazgo mieste, naujojo meno kryptis įgavo santūrių, netgi asketiškų tiesialinijinės secesijos bruožų. Vienas pirmųjų banguojančios plastikos krypties atstovas radikalią poziciją užėmė architektas ir teoreti­kas Adolfas Losas, daugiausia dirbęs Vienoje. Jis naujai pažvelgė į daikto prasmę, funkciją, kuri turi būti tiks­linga ir funkcionali. Banguota, kreivalinijinė secesija dominavo Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Vidurio ir Rytų Euro­pos šalyse. Skandinavijos, Rytų Europos šalyse, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje išryškėjo tautinio romantiz­mo bruožai, susipynę su liaudies meno motyvais. Plaukian­ti, banguojanti linija drąsiai švelnino visus aštrius kampus architektūroje. To nesurasime net puošniojo baroko laikų pastatuose, kur daugybė įmantrių puošybos elementų tik uždengdavo sienų plokštumas, iš esmės nepakeisdami klasikinės struktūros.

Briuselis XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu ryškiau­sių naujojo meno krypties centrų. Briuselį art nouveau lopšiu padarė Victoro Hortos (1861-1947) pastatyti privatūs namai, viešbučiai, parduotuvės su dekoratyvia interjerų apdaila, kuri ryš­kiausiai atspindėjo naujosios meno krypties tendencijas. Jis maksimaliai išnaudojo metalines konstrukcijas, su­teikdamas joms svarbią dekoratyvinę funkciją. Jo suprojektuoti atraminiai stulpai, perdangų arkos, baliustradų, langų, durų dizainas, sukūrė savitą stilių, kuris tapo sece­sijos sinonimu. Kita ryški įvairiapusiška asmenybė – Hen­ry van de Veide (1863-1957). Jis paliko pėdsaką Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau įnešė svarų indėlį į besi­formuojantį XX amžiaus dizainą. Šiuo laikotarpiu banguojančia linija pražydo net spintos.

Rusiją pasiekusios Moriso idėjos, amžių sandūroje be­siformuojant naujajam menui, paskatino sąmoningai at­gaivinti liaudies amatus ir verslus. Kunigaikštienė Teniševa savo dvare Talaškine (Smolensko gubernija) įkūrė dirbtuves, kuriose dailininkai projektavo pasitelkę liaudies meistrus. Dirbtuvėse buvo kuriami įvairūs tuometinio kabineto – biuro baldai, keramika bei kiti taikomosios dailės dirbiniai liaudies meno motyvais. Kitas žymus analogiškas meno ir architektūros projektavimo centras įsikūrė netoli Maskvos, globojamas ir remiamas verslininko Mamontovo, jo dvare Abramceve. Architektai, dailininkai stengėsi atgaivinti tau­tinę dvasią ir liaudies meną įpindami į savo kūrybą. Vienas ryškiausių architektų, naudojusių rusų medinės architek­tūros ir liaudies meno motyvus, buvo Fiodoras Šechtelis. Rusijos dailininkai gerai išmanė Vakarų Europos naująsias meno tendencijas, ypač glaudžius kultūrinius ryšius palaikė su Paryžiumi. Vakaruose plintančias mo­dernias idėjas skleidė Peterburge leidžiamas žurnalas “Mir Iskusstva: (1899), “Apolon” bei kiti leidiniai. Žymiausias Rusijos secesijos atstovas buvo tapytojas Michailas Vrubelis (1856-1910), kuris yra sukūręs ir mozaikos bei kerami­kos darbų. Vienas gražiausių monumentaliosios dekora­tyvinės dailės darbų – tai jo mozaika viešbučiui “Metropol” Maskvoje (1899-1903).

Bendrai aptariant šį stilių galima drąsiai teigti, kad tai buvo naujos meninės jėgos, naujų potyrių ne tik architektūroje, dailėje, bet net ir baldų projektavime proveržis. Secesijos laikotarpio kūryba savo nišą rado netik spintos, bet ir paveikslo kūryboje. Iki šiol žavimasi kūrėjų lengvais potėpiais ne tik tapyboje, muzikoje, bet ir metaliuose prašmatnių laiptinių turėkluose.