Viliamas Morisas viena ryškiausių, spalvingiausių XIX amžiaus vidurio asmenybių. Jis gimė 1834 m. ir iki pat 1896 m., kuomet iškeliavo anapilin, ženklino savo menine, kūrybine, visuomenine bei politine veikla Didžiosios Britanijos kultūrinį gyvenimą. Kaip karštas gotikos atgimimo šalininkas jis vienas pirmųjų pasisakė prieš eklektizmą, neskoningumą, meno beprasmiškumą. Morisas buvo amatų atgaivinimo iniciatorius, artimai bendravo su prerafaelitais. Nors prerafaelitų judėjimą šeštojo dešimtmečio pradžioje užgožė aktyviai besiveržiantis romantizmas, tačiau 1856 m. Rossetti kartu su Morisu vėl atgaivino brolijos veiklą, tik kiek kitokia kryptimi. Viduramžių, renesanso italų literatūra, architektūra, amatininkų darbai, žavėję prerafaelitus, paskatino atkurti prarastą amatų prestižą. Dailininkai atsigręžė į patį kūrybos procesą – darbą, kuris viduramžių ir antikos laikais buvo neatsiejamas nuo kūrybos ir paliko žmonijai neįkainojamų meninių vertybių.
Bręstančio naujo socialinio kultūrinio judėjimo lyderiu tapo vienas ryškiausių eklektizmo opozicionierių Morisas. Jis akcentavo socialines visuomenės reformas, aktyviai įsitraukė į socialistų utopistų veiklą kaip ir daugelis kultūrinio judėjimo atstovų. Šalia socialinių pertvarkų jiems rūpėjo, kad visų sričių menininkų kūryba sukurtų harmoniją, turėtų pozityvią įtaką žmonių gyvenimui. Moriso socialiniai lozungai, naujos meno ir amatų atgaivinimo idėjos tapo idėjiniu sąjūdžio pagrindu. Svarbiausias meno ir amatų sąjūdžio tikslas buvo atkurti menų sintezę, sujungti architektų, dailininkų ir amatininkų kūrybines pastangas geram, reikalingam ir meniškam daiktui sukurti, išnaudoti atsiradusias pramoninės gamybos galimybes. Tačiau dėl pramoninės gamybos bendros nuomonės nebuvo.
Mašina, kaip atrodė Morisui, buvo didžiausias kūrybos priešas. Jo manymu, harmonijos ir grožio menuose galima pasiekti pasisemiant išminties iš viduramžių amatininkų gildijų darbo, mokantis amato paslapčių, aiškinantis žaliavų savybes, jų paruošimo ypatumus. Nors Morisas Ruskiną laikė savo mokytoju ir visą gyvenimą artimai bendravo su juo tačiau jis kritiškai kalbėjo apie Ruskino viduramžių visuomenės ir amatų gildijų atkūrimą. Iš esmės Morisas nebuvo prieš techninę pažangą, tačiau jam atrodė, kad mašina – kūrėjo priešas, atimantis galimybę atsiskleisti menininko individualybei. Jo manymu, žmogus turi išlikti kūrėjas – kiekvienas turi mokėti pasistatyti namą, pasidirbdinti baldus, apmušalus, tapyti paveikslus, net kurti sau muziką. Jis tikėjo, kad žmoguje slypi kūrybinės galios ir tokie baldai kaip spintos tėra nedidelis išbandymas jų rankoms ir vaizduotei, kurią tik reikia pažadinti, sudaryti palankias sąlygas.
Morisas kurį laiką studijavo teologiją Oksfordo universiteto koledže, dalyvavo tapybos, architektūros studijose socialistų lygos veikloje, domėjosi literatūra. Jis buvo plačių meninių interesų, didelės erudicijos žmogus. Savo kūrybiniais užmojais, nuveiktais darbais panėšėjo į renesanso laikotarpio kūrėjus. Morisas produktyviai reiškėsi literatūroje, rašė romanus, eilėraščius, straipsnius socialiniais, meno klausimais. Visuomenės ir kūrėjo prasmę jis suvokė kaip moralinių, estetinių, kultūrinių bei socialinių reiškinių visumą. Remdamasis tokia nuostata, savo teoriniuose darbuose jis apibrėžia dailininko uždavinius, kūrybos tikslus. Morisas siekė, kad dailininko veikla aprėptų visas dailės sritis: nuo katedros iki dubens su avižine koše. Jis teigė, kad dailė turi rūpintis mūsų namų koloritu, pievų ir laukų estetika, viešbučiais, miestų planavimu, mūsų aplinka. Moriso idėjos nepraranda savo prasmės ir XXI amžiuje, menininkų kūrybai tampant integralia, naudojantis visų meno sričių raiškos priemonėmis.
Savo idėjas jis grindė gotikos dvasia, kurios esmę įžvelgė žmogaus ryšyje su gamta, teikiančia kūrybinio įkvėpimo, džiaugsmo savo darbu. Net viduramžiais pagamintos spintos kaitino Moriso vaizduotę. Žvelgiant iš Moriso perspektyvos šiandien, kokie nykūs jam pasirodytų šiuolaikinio biuro baldai, nors juose ir netrūksta funkcionalumo bei konstrukcijos logikos.
