Amžių sandūroje susiformavusį naujojo meno laikotarpį kai kurie tyrinėtojai apibūdina kaip visą devynioliktąjį šimtmetį trukusio dailės ciklo (1800-1900) apibendrintą pabaigą. Šią mintį simboliškai galėtų patvirtinti 1900 metais vykusi Pasaulinė paroda Paryžiuje, kurioje atsiskleidė įvairiapusiška, daugiasluoksnė naujojo meno – secesijos panorama ir visuotinai įsitvirtino dekoratyviojo, taikomojo meno krypties pavadinimas art nouveau. Šis terminas meno istorijoje dažniausiai vartojamas aptariant architektūrą, dekoratyvinius interjero puošybos objektus tokius kaip spintos ar net minkšti baldai. Ilgą laiką šio laikotarpio stilius buvo tapęs neskoningo, nesaikingo pasiturinčios buržuazijos puošybiškumo, meno vertybių nuosmukio sinonimu, netgi priskiriamas dekadansui. Vienas pirmųjų ypač griežtai nesaikingą ornamentiką architektūroje, interjere ir eksterjere kritikavo architektas Adolfas Loosas (1870-1933), savo straipsniuose ir paskaitose pabrėždamas racionalų, pragmatišką mąstymą. Šį stilių jis pavadino barbarišku puošybiškumu ir teigė, kad visas grožis turi būti viduje, o ne išorėje.
Naujas šio laikotarpio vertinimas ir analizė atsirado XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, atslūgus racionalaus funkcionalizmo bangai. Ko gero, pirmąjį giriamąjį žodį secesijai ištarė Salvadoras Dali. Vienam leidiniui jis rašė: „Niekam nepavyko sukurti tokio švaraus, tyro, nerimą keliančio fantazijos pasaulio, kaip secesijos statiniams. Secesijos stiliaus papuošti kūriniai labiausiai, įtikinamiausiai materialiai išsaugo mums neapčiuopiamą sapnų, fantazijų pasaulį“. Neatsitiktinai secesijos vizijų pasaulis, simboliai buvo mėgstami ir turėjo įtakos siurrealizmo menininkams.
Amžių sandūroje prasidėjęs grakščios banguotos linijos, vešlios augalijos bei mistinių simbolių ir vizijų kupinas laikotarpis neabejotinai buvo postūmis atsirasti daugeliui XX amžiaus modernių meno krypčių. Ištobulinta dvimatė kompozicija, elegantiška linija skatino grafikos lakšto kompoziciją, plakato, šrifto, knygos meno raidą. Dekoratyvinė dailė užėmė tinkamą vietą visuomeniniuose pastatuose, plėtojosi metalinių konstrukcijų, stiklo panaudojimas architektūroje. Banguotas linijas ir augmenijos elementus atspindėjo net tuo laikotarpiu kuriamos spintos ar kiti baldai. XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje atsigręžimas į secesijos laikotarpį ir jos savotišką reabilitaciją skatino visuotinai domėtis šiuo periodu. Žinoma, tai lėmė ir biologijos, bionikos mokslų raida, moksliškai pažvelgusi į gamtoje susiformavusias struktūras, jų funkcionavimą. Sugrįžtama prie vieno originaliausių skulptūrinės plastikos formų architektūroje autorių – Antonio Gaudi kūrybos.
A. Gaudi, remdamasis Katalonijos viduramžių tradicijomis, įkvėpimo sėmėsi iš gamtos formų, jų susidarymo logikos, kurią jis grindė eksperimentais, tiksliu svorių pusiausvyros balansu ir tiksliais apskaičiavimais. Jo požiūriu, kad architektūrą reikia suvokti kaip organiškai augančią struktūrą, ypač susidomėta po 1957 metais surengtos jo kūrybos parodos Niujorke MOMA (Museum of Modern Art).
Pokario laikotarpiu netgi tokių griežtų funkcionalistų kaip Le Courbusier kūryboje pastebimas ryškus posūkis lenktos banguojančios linijos link. Jis pareiškė, kad A. Gaudi yra 1900 metų konstruktorius, profesionalus statytojas iš akmens, geležies ir plytų. Frankas Lloydas Wrightas taip pat į architektūrą pažvelgė kaip į skulptūrinę plastiką pasinaudojant gamtos formomis. Niujorke jo pastatytas Gugenheimo muziejus (1956-1959) asocijuojasi su bioninėmis formomis, kurios primena sraigės kiautą. Skandinavija, nuolatos turėjusi tiesioginį ryšį su gamta, kurį lėmė atšiaurus klimatas taip pat prisiminė savo netolimos praeities tendencijas. Naujojo meno kryptį skandinavai tapatino su nacionaliniu stiliumi, kadangi tai sutapo su nepriklausomos valstybės atsiradimu XX amžiaus antrajame dešimtmetyje.
Visoje Europoje grįžtama prie plaukiančios, banguojančios linijos. Šeštojo dešimtmečio masinės kultūros ritmu svinguojanti Europa mielai perėmė naujojo meno vizijas. Jomis pasinaudojo psichodelinė kultūra, poparto atstovai, aplinkos objektų dizaineriai. Drabužių projektuotojai perėmė plastines išraiškos priemones, pasinaudojo kai kuriais secesijos simboliais bei ornamentika.