Kalvystė, tai profesija apibūdinanti meistrus arba kitaip amatininkus, kurie specialiais įrankiais apdirba įvairius metalus. Kalviai, auksakaliai ir kartais net juvelyrai gali būti priskiriami šiai profesijai. Praeityje šie žmonės dirbo įvairiose srityse, kaip inžinieriai, juvelyrai, ginkladirbiai, arklių kaustytojai. Jie iki šiol sugeba gaminti ir praktiškai pritaikomus daiktus ir tam tikras dekoro detales, pavyzdžiui toks metalo dirbinys, kaip dekoruoti tvoros vartai atitinka šį kriterijų.
Kalviai praeityje – amato užuomazgos
Tiksli data, kada atsirado kalvystės menas, nėra žinoma. Biblijoje yra aptinkama užuominų apie žmones užsiėmusius žalvario ir geležies apdirbimu, taigi tikrai galima daryti prielaidą, kad kalvystė atsirado dar prieš mūsų erą. Mokslininkų nuomone dauguma geležies rūdos apdirbimo metodų išsivystė geležies amžiuje, maždaug tarp 1200 ir 550 metų prieš Kristų. Pats geležies amžius prasidėjo žmogui atradus tam tikras uolienas, kurios įkaitusios lauže pasidarydavo tąsios, lanksčios, o vėliau atvėsusios vėl sukietėdavo. Būtent tokios uolienos buvo naudojamos pirmųjų geležinių įrankių gamyboje. Bėgant metams geležies apdirbimo procesas tapo kur kas sudėtingesnis. Tame pačiame geležies amžiuje buvo pradėtos gaminti ir įvairios statulos, kurių sudėtyje buvo randama tokių brangiųjų metalų kaip bronza. Šias statulas gaminę žmonės buvo pirmieji menininkai į pagalbą pasitelkę įvairius metalus.
Kalvystė Jungtinėje Karalystėje
Kalvystė sparčiausiai vystėsi Europos pietuose, graikų ir romiečių valdymo laikotarpiu. Į šiaurės Europą atkeliavo apie 450 metus prieš Kristų. Tuo metu Romos pasiuntiniai šį meną atnešė į barbarų žemes dabartinėje Jungtinėje Karalystėje. Metalo apdirbimas greitai išpopuliarėjo šiuose kraštuose dėl šios pritaikymo žemės ūkyje ir karuose. Nuo pat atkeliavimo į šiaurės Europą šis menas beveik nekito iki 13 amžiaus. Apie 1200-uosius metus prekyboje buvo pasitelkti vandens keliai, paspartintos kelionės į tolimesnes vietas, tuo pačiu lėmė ir kalvystės plėtrą. 12 ir 13 amžiuje metalas pradėtas naudoti gaminant sudėtingus šarvus ar bažnyčių papuošimus, pavyzdžiui tvoros vartus. Tuo pačiu laikotarpiu pradėjo steigtis ir pirmosios profesinės gildijos, kuriose buvo dalinamasi darbo patirtimi, naujais atradimais. Galima paminėti, kad kalvystės menas į Lietuvą pradėjo skverbtis 15 amžiuje Gediminui pradėjus kviestis amatininkus į Vilnių. Ligi šio įvykio dauguma metalo gaminių į mūsų šalies teritoriją atkeliaudavo mainų būdu.
Technologinis vystymasis
Verta paminėti, jog pirmoji geležies apdirbimui skirta aukštakrosnė buvo pastatyta 1496 metais. Šis išradimas leido gaminti geležies dirbinius, kur kas didesnėmis apimtimis. Naujoji technologija buvo naudojama gaminant patrankas ir patrankų sviedinius ar pavyzdžiui kitus sudėtingus metalo gaminius. Tačiau 18 amžiuje industrinė revoliucija sunaikino dalį tradicinės kalvystės metodų. Nauji išradimai leido atsisakyti rankų darbo ir pagreitinti metalų apdirbimo tempus.
Kalvystės žūtis
Dėl procesuose pasitelktos mechanizacijos plieno lydinys tapo srities karaliumi. Nuo 1975 metų kalusis plienas visai nebebuvo gaminamas. Dabartiniu metu kalvystės sritis atsigauna ir kalusis plienas naudojamas dekoratyvinių metalo dirbinių gamyboje, bet dažniausiai šis yra perdirbamas naudojant nenaudojamus dirbinius. Kai kuriuose šiuolaikiniuose šaltiniuose yra teigiama, kad perdirbto kaliojo plieno vertė yra 7 kartus didesnė nei naujojo.
Kalvystė šiais laikais
Kalvystė šiuolaikiniame pasaulyje yra gana reta profesija. Dalis kalvių vis dar gamina rankų darbo pasagas arkliams. Kai kurie juvelyrai tebepraktikuoja tradicines aukso ir sidabro apdirbimo metodikas. O likusieji tebedirbantys su geležimi siekia parodyti istorinę šios profesijos pusę turistams arba gamina dekoratyvinius metalo gaminius lauko ar vidaus interjero apdailai. Beje patyrusio kalvio darbai yra gana brangūs. Visgi gana nemaža kalvystės bėda yra ta, kad liko labai nedaug gaminių, kuriuos gali pagaminti tik kalvystę išmanantis žmogus, dauguma darbų šiais laikais gali atlikti suprogramuotos mašinos.
