Kokia turi būti vestuvių atributika turbūt žino net tie, kurie dar nesirengia tuoktis, tačiau besirengiant krikštynų šventei dažnai kyla klausimas kaip turi atrodyti šventinis stalas, kokios buvo senosios šios šventės tradicijos ir net kokios dovanos turi būti dovanojamos. Taigi kokios turi būti tradicinės krikštynos?
Senovėje ant stalo būdavo dedamas kūmos pyragas arba tortas, o kūmas parūpindavo kokio gėrimo. Dar XX a. I pusėje būdavo praktikuojami kūmos rengiami pietūs. Žemaitijoje pirmieji pietūs organizuojami tėvų, o antrieji – labai iškilmingi, vadinami „kūmos pyragais“, ruošiami vakare. Praktikuota specifinė krikštynų atributika – papuošimai, kuomet užžibinama dvylika žvakių, vienos jų – įstatytos žibintuose – apšviečia stalą, likusios įkomponuotos į tuščiavidurius burokus statomos ant palangių, lentynų, krosnies – tokios iliuminacijos dėka kambarys atrodė šventiškai. Be to, papuošimams naudoti vainikai, palubėje kabinti iš šiaudų padirbti paukščiai, kambarys puoštas žalumynais.
Vaišes sudarė kūmų parūpinti valgiai, kuriais vaišinti visi susirinkusieji, stalas apkraunamas prisidedant ir svečiams, taip pat atsinešusiems tam tikrų patiekalų. XX a. pradžioje kiekviena iš moterų atsinešdavo po dubenį kiaušinienės ir keptos grikinės košės. Ilgainiui maistas kito įtakojant miesčioniškai kultūrai. Besikeičiant bendruomenei, „kūmos pietūs“ užleido vietą kūmos parūpinamam pyragui, tortui ir kūmo – svaigiajam gėrimui. Šiandien gyvuoja nuostata, įpareigojanti kūmą atsinešti gėrimo butelį, o kūmą pyrago arba torto. Taip pat žymėtina, kad konditerijos gaminių bei alkoholinių gėrimų tikimasi ir iš į vaišes ateinančių svečių.
Nemažai reikšmės teikiama dovanoms. XX a. pirmojoje pusėje gyvavusi nuostata skatinanti parūpinti dovanų krikštavaikiui, pribuvėjai, motinai, svečiams ir kūmų teikiamos vienas kitam. Ligi šių laikų tendencija teikti dovanas yra išlikusi, nors ir pakitusi, kaip ir daugelis krikštynų apeigų ir tradicijų. Nepaisant to, kad dovanos yra susijusios su išlaidomis, jos traktuojamos kaip krikštatėvių dėmesio rodiklis, jų prestižo reikalas.
Tradicinė krikštynų atributika – krikštatėvių dovanos krikštavaikiui. Kūma turi parūpinti krikšto marškinėlius, drabužėlius, kuriais aprengiamas vaikas jo krikšto dieną. Pastaruoju metu kūmos teikiami krikšto drabužėliai traktuojami kaip būtinybė, todėl laukiama ir papildomos dovanos, tik retsykiais, kuomet spėjamas finansinis kūmos nepriteklius, marškinėlius perka motina. Tuo tarpu papildomai krikštatėvių parūpinamos dovanos yra žaislai, rūbeliai. Krikšto marškinėliai yra pirmasis tik tam kūdikiui priklausantis daiktas, dėl to su jais turi būti atitinkamai elgiamasi. Būtent dėl to, kad minėtas drabužėlis yra asmeninis, sakralus kūdikio daiktas, jį vengta skolinti. Gyvavę tikėjimai, kad paskolinus krikšto marškinėlius, žmogus kuriam jie skolinti visą gyvenimą liktų skolingas.
XX a. antrojoje pusėje atsirado tradicija gausiau apdovanoti krikštavaikius, teikiant dovanų žaislus, tauriojo metalo papuošalus, pinigų. Yra pastebima tendencija, kuomet krikštatėviai vienas kitą apdovanoja, dažniausiai įteikia saldainių. Nepaisant to, kad išnykus pribuvėjos institucijai savaime dingo būtinybė jai parūpinti dovanų, tačiau kūmų išlaidos nesumažėjo, dėl atsiradusios tradicijos vaikui teikti dar vieną, pakankamai vertingą dovaną. Kalbant apie dovanas, minėtina, jog į jas žiūrima gana rimtai, kaip į neatsiejamą pokylio elementą, kuris tuo pačiu yra krikštatėvių garbės reikalas, jų prestižo rodiklis. Dovanos krikšto vaikui turi ne tik materialinę, bet ir simbolinę bei sakralinę reikšmę.
