Kalbant apie skandinavišką dizainą derėtų prisiminti keletą svarbiausių kūrėjų, kurie savo vardus amžiams įrašė į dizaino istoriją. Vienas jų – Tapio Wirkkala (1915-1985) – ne tik simbolinė Suomijos dizaino figūra, išgarsinusi suomių dizainą visame pasaulyje, bet ir vienas iš tų, kurie dėjo moralinius, estetinius projektavimo pagrindus. Lankantis pas žymųjj Suomijos dizaino patriarchą dirbtuvėje paaiškėjo daug reikšmingų jo kūrybos principų, kurie darosi vis reikšmingesni visuotinai komercializuotame pasaulyje. Rankose laikydamas tradicinį suomių iš medžio gumbo išskobtą puoduką Wirkkala yra sakęs „Aš dirbu rankomis, rankos – pats seniausias įrankis visame pasaulyje. Kurti rankomis man didžiausias džiaugsmas“. Jis pabrėžė, kad pavaizduoti paukštį – tai nereiškia jį kopijuoti, reikia analizuoti jo sandarą, konstrukciją, o gamtos formos dizaineriui gali suteikti naujų idėjų. Wirkkala pats gerai buvo įvaldęs amatininkų medžio, metalo apdirbimo ir kitas technikas, kurias naudojo savo kūryboje. Meistras atkreipė dėmesį į tai, kad dizaineris sukurtą daiktą, prieš siūlydamas jį žmonėms, pirmiausia turi išbandyti pats. Kurdamas peilius puukko (tradicinis medžiotojų, žvejų ir medžio darbams naudojamas peilis), jis rėmėsi amatininkų patirtimi.
Wirkkala sukūrė specifinį stiklo gamybos būdą, kuris primena gruoblėtą ledo paviršių. Taip pat jis sumaniai panaudojo storus klijuotinės faneros blokus, iš kurių meistriškai buvo gaminamos pertvaros, atskleidžiant faneros sluoksnių raštą.
Skandinavijos šalyse nuo seno klestėjo geležies apdirbimo amatai – kirvių, medžioklinių peilių, žvejybos įrankių, naudojamų miško darbuose, medžioklėje, žvejyboje, gamyba. Viena seniausių geležies dirbtuvių, gaminanti kirvius, peilius, žirkles, įsikūrė 1649 metais Pietų Suomijos kaimelyje Fiskars. XX amžiuje dirbtuvės tapo moderniu meno ir dizaino centru ir iki mūsų dienų išlaikė autentišką senąją medinę architektūrą. Wirkkalos suprojektuoti kirviai, medžiokliniai peiliai puukko, pagaminti firmų Fiskars ir Hackmarin, papildė pasaulio muziejų ekspozicijas.
Po Antrojo pasaulinio karo išryškėjo ne tik Skandinavijos dizaino kryptis, bet ir atsiskleidė daugelis talentingų jaunųjų dizainerių. Su parodomis Milane susijęs Antti Nurmesniemi (1927-2003) ir jo žmona, talentinga dailininkė Vuokko Eskolin-Nurmesniemi (g. 1930). Milano trienalės jiems atnešė sėkmę, o jų kūryba prisidėjo prie savitos Suomijos dizaino krypties pasaulinio pripažinimo.
Vuokko Nurmesniemi, arba tiesiog Vuokko dirbdama kartu su vyru sukūrė projektuojamų interjerų, baldų, audinių minimalistinę estetiką. Vuokko sukurti geometriniai arba dinamiški minimalistiniai baldų apmušalų, drabužių audinių raštai, pasikartojojo interjeruose ir jais buvo puošiamos net spintos. Reaguodama į jaunatviško stiliaus tendencijas Vuokko sukūrė dryžuotus marškinius kiekvienam berniūkščiui – jokapoika (suom. poika – berniukas, berniūkštis), kurie tapo visų vyrų, ne tik jaunų, modernumo požymiu. Jie iki šiol tebėra gaminami ir neprarado populiarumo.
Antti Nurmesniemi kūryba labai plati – architektūros, interjerų apipavidalinimas, įvairūs baldai, spintos ir net apšvietimo, grafinis dizainas bei kitų plataus vartojimo gaminių projektavimas. Jis yra projektavęs metro, traukinių vagonus, atsižvelgdamas į ergonominius parametrus, kad keleiviui būtų patogu. Nurmesniemi į šiuos reikalavimus atsižvelgdavo projektuodamas bet kokį objektą. Jo darbai, atspindintys modernųjį Skandinavijos humanistinį minimalizmą, įėjo į pasaulinio dizaino klasikinių darbų sąrašą.
Ir šiandien, XXI amžiuje, prieš pusę amžiaus suomių dizainerių sukurti objektai vertinami kaip modernūs. Tai patvirtina tiesą, kad tikrosios meno vertybės nesensta, jos yra amžinai moderni klasika. Jeigu iš tos amžinai modernios klasikos kūrėjų tektų išbraukti nors keletą fundamentinių asmenybių, tokių kaip Aivaras Aalto, Tapio Wirkkala, Kajus Franckas, Timo Sarpaneva, subyrėtų Suomijos architektūros ir dizaino mokyklos pagrindai. Šių dizainerių vardai nuolat prisimenami, jų darbai šiandien atgimsta, atkuriami, pakartojami ir vėl gaminami.