Naujienos kelionių pasaulyje

Jau kelias savaites visa spauda, televizija ir internetiniai forumai kalba apie sudėtingą situaciją, susidariusią dėl Star1 kelionių organizatoriaus. Įvyko tikrai nemažai nesusipratimų, kilo nemalonumų turistams, žinoma, ir konfliktų. Vertėtų trumpai apžvelgti šią situaciją – nuo ko viskas prasidėjo ir kaip viskas yra šiandien.

Pirmiausiai rugsėjo pabaigoje Lietuvą pasiekė žinia, jog turistai atostogaujantys Turkijoje yra metami iš viešbučių. Pirma mintis: „kaip gali viešbučiai taip sau leisti?!”. Poilsinės kelionės Turkijoje staiga tapo tikru košmaru. Pasipiktinimas yra pagrįstas, tačiau viešbučių elgesys taip pat. Paaiškėjo, jog „Star Holidays“ nebuvo atsiskaičiusi su viešbučiais, kuriuose atostogavo turistai. Turizmo departamento dėka, turistai sėkmingai ir gana greitai pasiekė Lietuvą. Tačiau atostogos sugadintos, o kompensacijos už tai vargu ar galima tikėtis sulaukti, juo labiau, jog ‚” Star team group“ prašo teismo kelti jos įmonėms bankrotą.

Turbūt mažiausiai finansiškai šioje situacijoje nukentėjo tie turistai, kurie pirko pasiūlymą „paskutinė minutė“ – nors ir jie liko be atostogų, tačiau bent jau neišleido tiek daug pinigų, kiek kiti poilsiautojai (nors ir tai yra menka paguoda).

Nukentėjo ne tik poilsiautojai, tačiau ir kiti Star1 klientai, pirkę ne poilsines keliones, tačiau lėktuvo bilietus į įvairias Europos šalis (kaip pvz. Angliją). Daugelis jų yra praradę viltį atgauti savo pinigus už bilietus, sugaištą laiką ir atšauktus svarbius susitikimus.

Spalį popierius brangs dar kartą

Popieriaus tiekėjai informuoja, kad artimiausiu metu popierius brangs iki 10%. Tai ne pirmas kainų augimas šiemet ir, tikėtina, ne paskutinis. Išaugusias kainas greičiausiai pajus ir galutinių produktų vartotojai.

Popieriaus tiekėjai kainų svyravimą argumentuoja pokyčiais popieriaus gamintojų rinkoje. „Svarbiausias veiksnys – žaliavų brangimas. O žaliavos brangsta labai stipriai, energijos ištekliai, transportas ir ypač celiuliozė yra pasiekę istorines brangimo aukštumas“, – gamintojų kainų kėlimo priežastis aptaria Egidijus Ramanauskas, popieriaus prekybos UAB „Antalis“ generalinis direktorius.Pasak jo, rinką labai sujaukė 8% pasaulio celiuliozės pagaminančią Čilę sukrėtę žemės drebėjimai. Be to, kelti kainas gamintojus verčia ir vis dar nepatenkinami veiklos rezultatai.

Problemas Čilėje, sukėlusias gana rimtą celiuliozės stygių, bei energetikos kainas mini ir Vaclovas Marčiulynas, popieriaus gaminių gamybos ir prekybos UAB „Inčas“ generalinis direktorius. Anot jo, savo darbą atliko ir sunkmetis, jis lėmęs dalies įmonių bankrotą. „Auga ir vystosi Azijos rinkos, Afrika, šiek tiek ir Pietų Amerika. Bendras popieriaus suvartojimas padidėjo, o pasiūla sumažėjo“, – sako jis.

Vartotojai pajus

Gamintojai skelbia, kad šiemet spalį popieriaus kainos kils nuo kelių iki 10%, priklausomai nuo rūšių. Pasak tiekėjų, panašiai kainos šiemet kyla jau 3–4 sykį.

Ponas Marčiulynas skaičiuoja, kad kopijavimo popierius per tą laiką pabrango trečdaliu, ofsetinis popierius ir grafinis kartonas apie 20–25 %, lipnus popierius – apie 10%. Mažiausiai brangsta tik popierius, skirtas laikraščiams, žurnalams, etiketėms.

„Inčo“ vadovas sako, kad greičiausiai kainos kyla ne paskutinį sykį šiemet. „Fabrikai kalba, kad nuo vasario jau turėtų prasidėti stabilizacija ar kainų kritimas. Bet ne visų rūšių“, – sako jis.

Spaustuvės neslepia – sąlygų padengti kylančias kainas įmonės vargiai turi, tad greičiausiai jas pajus ir vartotojai.

„Popierius gaminiuose vidutiniškai sudaro apie pusę kainos, priklauso nuo produkto. Jei, pavyzdžiui, popierius brangsta 8%, tai vidutiniškai vartotojas gali pajusti 4% pabrangimą“, – skaičiuoja Saulius Mudėnas, poligrafijos UAB „Kopa“ direktorius.

Pasak Erikos Furman, Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) prezidentės ir UAB „Firidas“ valdybos pirmininkės, žaliavų brangimas paskatins spaudos gaminių kainų kilimą nuo 5% iki 7%. „Gera žinia ta, kad popierius brangsta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, todėl eksportuojančių spaustuvių konkurencingumui šis faktas didelės įtakos neturės“, – sako ji.

Ponas Mudėnas pažymi, kad informacija apie brangimus šiemet ateina praktiškai vienu metu iš visų popieriaus tiekėjų. Lietuva – maža rinka, tad tiekėjai esą greičiausiai turi ribotas galimybes veikti kainas. „Antra vertus, popieriaus tiekėjai nustato procentinį antkainį medžiagai, ir jei ta medžiaga brangsta, tiekėjai turi galimybę uždirbti daugiau“, – spėja p. Mudėnas.

Veikia ir konkurencija

„Tai, ką mes gauname iš tiekėjų, tą kainų pakilimą perduodame rinkai. Labai sunku padidinti kainas, yra konkurencija, kiekvienas bijo prarasti pardavimus, tad tas pakėlimas dažnai būna pavėluotas“, – tikina p. Ramanauskas.

Tačiau p. Marčiulynas pažymi, kad vidinės rinkos problemos galėjo šiek tiek veikti kainas. Esą Lietuvoje buvo labai didelė konkurencija, pirkimo kaina buvo beveik lygi pardavimo kainai. Pastaruosius metus dauguma įmonių dirbo nuostolingai, be to, didelę įtaką darė spaustuvės, kurios bankrutavo ar nemokėjo tiekėjams. „Pinigų dalis, kuriuos prarado tiekėjai, irgi turi būti kaip nors kompensuojama“, – sako jis.

Filmuotos medžiagos vertimas: subtitrai ar dubliavimas?

Mūsų gyvenimas jau neatsiejamas nuo įvairiausios informacijos: knygų, laikraščių, internetinių tinklalapių, televizijos, įvairių laidų ar kino filmų. Jau nuo seniausių laikų, o dabar jau ir turėdami įvairiausias daugiafunkcines technologijas, žmonės dalinosi savo kultūros lobiais ir stengėsi supažindinti su ja kuo daugiau šalių. Tuo pačiu ir kitos šalys ieškojo būdų, kaip praturtinti savo šalį ne tik savo tautos gyventojų kūryba, bet ir kitų šalių kultūriniu paveldu. Taip jau nuo seno atsirado raštų bei knygų vertimai, architektūrinių paminklų aprašymų ar istorinių dokumentų vertimai ir kt. Po daugelio amžių atsiradus garsiniam kinui, buvo norima dalintis ir šios meno formos šedevrais.

Tačiau tuomet iškilo klausimas – koks turėtų būti filmo vertimas: įgarsintas tos šalies, kurioje bus rodomas, kalba, ar teksto vertimas pateiktas subtitrais? Teksto dubliavimas tokiu atveju pakeistų originalo kalbą įgarsintu vertimu. Tuo tarpu subtitrų atveju būtų girdima originalo kalba, o vertimas būtų pateiktas raštu. Abu šie variantai turi savo pliusus ir minusus, tad kokie jie?

Subtitrai. Naudojant šį variantą, pateikiamas vertimas, tačiau išlieka galimybė ir girdėti originalo kalbą. Tai labai pravartu žmonėms, kurie mokosi kažkokios kalbos. Tuomet jie gali girdėti tą kalbą ir tokiu būdu mokytis, tačiau tuo pačiu turi ir vertimą, kad galėtų suprasti ir tai, kas jiems dar nėra žinoma. Be to, net ir visiškai nesuprantant kalbos, galima jausti nuotaiką, kalbančiųjų emocijas ir kt., kai tuo tarpu įgarsinantieji gali to ir nesugebėti perteikti. Kitas subtitrų pliusas yra tas, kad, žiūrint filmą ar kitą medžiagą per kompiuterį, nespėtą perskaityti tekstą visuomet galima susistabdyti ir ramiai viską perskaityti, todėl niekuomet nieko nepraleisite. Be to, palyginus su įgarsinimu, tai daug pigesnis variantas. Tačiau subtitrai turi ir savų minusų. Jei filme kalbama daug, arba yra ilgi ir labai greiti dialogai, o žiūrima kino salėje ar rodoma per televiziją, žiūrovas gali tiesiog nespėti perskaityti vertimo ir kažko nesuprasti. Tokiu atveju žiūrėjimo malonumas gali būti ir visai prarastas. Taip pat subtitrų perskaitymas labai susijęs ir su pačiu vaizdu. Jei vaizdas šviesus, teksto vertimas, jei jis rašomas baltomis raidėmis, gali matytis blogai arba išvis beveik nesimatyti. Toks pats rezultatas būtų ir tada, jei vertimas būtų juodomis raidėmis ir parašytas tamsiame fone. Be to, žiūrint filmą ar kitą vaizdo medžiagą turinčią subtitrus reikia daug labiau susikaupti, sutelkti visą dėmesį į ekraną, todėl gali greičiau pavargti akys.

Įgarsinimas. Kai vertimas perteikiamas žodžiu tekstą įgarsinant, žiūrovui reikia „mažiau dirbti“ ir jis gali žiūrėti filmą daug komfortiškiau. Žiūrintysis gali būti ne visą laiką susikoncentravęs į ekraną, nes supranta kontekstą vien tik klausydamasis. Tačiau garsiniame vertime esama ir minusų. Ne kartą yra tekę girdėti, kaip ant originalo beveik jo nepritildžius „uždedamas“ įrašo vertimas. Tuomet kartais netgi nebeįmanoma suprasti nei vienos kalbos…

Taigi, abu šie vertimų variantai turi ir savų pliusų, ir savų minusų, todėl gerai juos pasvėrus išsirenkamas tas variantas, kuris geriau atitinka kriterijus. O žiūrovui juk svarbiausia tai, kad jis apskritai gavo galimybę susipažinti su kitos šalies menu ir gauti daugiau informacijos bei peno sielai.

Vertimų biurai, Vertėjas

Finansinė ir menedžmento apskaita

Viena iš valdžiai skirtų su apskaita susijusių prievolių – mokesčių apskaičiavimas ir atitinkamos jų apskaitos vedimas bei ataskaitų rinkinių (įvairių mokesčių deklaracijų) parengimas. Tokia veikla visiškai skiriasi nuo finansinės, juolab menedžmento, apskaitos. Jos netgi nepriskyriame buhalterinei apskaitai, nes, griežtai kalbant, tai neturėtų būti jos veiklos sritis. Šiuos darbus turėtų atlikti finansų, o labai stambiose įmonėse – specialūs mokesčių skyriai. Juk mokesčiai apskaičiuojami nebūtinai nuo finansinėje apskaitoje išvestų tikrų ir teisingų veiklos rezultatų, juolab vadybos ir kaštų apskaitos rodiklių. Viena politinė partija gali nustatyti vienokias, kita – visiškai kitokias apmokestinimo taisykles. Tačiau reikalas tas, kad visose valstybėse daugumą sudaro mažos įmonės, kurioms būtų per brangu, be buhalterijos, turėti dar ir finansų skyrių. Todėl mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo prievolė dažniausiai priskiriama buhalterijoms, nors tai ir ne buhalterinė apskaita. Tačiau įmonėse paprastai nėra jokių kitų darbuotojų, kurių veikla būtų artimiau susijusi su mokesčiais nei buhalterių. Taigi jiems paprastai ir priskiriama ši svarbi funkcija. Ji, be abejo, reikalinga ne tik valdžiai, bet reikšminga ir įmonėms, nes, suklydus nustatant mokesčių sumą, pavėlavus ją sumokėti arba netinkamai deklaravus, įmonės gali būti atitinkamai nubaustos.

Vi­są įmo­nė­se vedamą buhalterinę ap­skai­tą ga­li­ma su­skirs­ty­ti į dvi svar­biau­sias ap­skai­tos rū­šis – fi­nan­si­nę ir me­nedž­men­to (va­dy­bos ir kaštų) ap­skai­tą. Šios dvi apskaitos rūšys ski­ria­si dau­ge­liu as­pek­tų, nes skirtingos jų paskirtys. Be to, kiek­vie­na jų tu­ri tam tik­rų pranašumų ir trū­ku­mų. To­dėl tiks­lin­ga api­ben­drin­ti esminius skir­tu­mus tarp fi­nan­si­nės ir me­nedž­men­to (va­dy­bos ir kaštų) ap­skai­tos (mes šiam klausimui skirsime antrąją straipsnio dalį). Tačiau visuomet reikia turėti omenyje, kad, nors finansinė apskaita ir skirta ne valdžiai (kaip statistinė apskaita, atskaitomybė ar mokesčių apskaičiavimas, apskaita ir deklaravimas), vis dėlto ji neskirta ir įmonės vadybos poreikiams tenkinti. Finansinė apskaita ir atskaitomybė – įmonių savininkams bei tretiesiems asmenims (išoriniams duomenų vartotojams) skirta buhalterinės apskaitos rūšis, kurios pagrindu minėti asmenys priima įmonės valdymo, bet ne joje vykstančių procesų vadybos sprendimus. Todėl, nepaisant Buhalterinės apskaitos įstatymo (jame vadybos ir kaštų apskaita vadinama valdymo apskaita) ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos klaidingos nuomonės, menedžmento (vadybos ir kaštų) apskaitą vadinti valdymo apskaita – tikras nesusipratimas. Taip galima būtų įvardyti nebent finansinę apskaitą, nes ji skirta ne vadovams ir vadybininkams, bet pirmiausia verslą išties valdantiems, bet ne jam vadovaujantiems savininkams.

Buhalterinės paslaugos