Pasaulyje yra daugybė profesijų. Vienos jų yra labai senos, siekiančios net kelis tūkstančius metų prieš Kristų, tarkim, statytojų. Kitos, pavyzdžiui, informatikų, yra gana naujos, tačiau kasdien vis labiau augančios ir besiplėtojančios. Viena iš senųjų profesijų yra ir vertėjo profesija. Manoma, kad vertėjo profesija atsirado dar tada, kai, anot Šventojo Rašto, žmonės, norėję pastatyti bokštą ir pasiekti patį Dievą, buvo už tokį savo įžūlumą nubausti ir sumaišytos visos jų kalbos, todėl jie nebegalėję susikalbėti ir pabaigti savo darbo. Galbūt tada ir atsirado vertėjo profesija.
Taigi profesijų, kaip ir buvo minėta, yra labai daug ir jas būtų galima skirstyti pagal daugelį kriterijų į įvairiausias grupes. Vienas iš būdų – profesijos, kurių atstovai būtinai turi dirbti specialiose vietose (tarkim, gydytojai), biuruose, kiti – gali dirbti nebūtinai specializuotoje vietoje, o tiesiog namie. Vertėjas gali dirbti tiek biure, tiek namuose. Šis pasirinkimas priklauso nuo daugelio dalykų, visų pirma nuo darbo sąlygų: ar jis yra etatinis vertimų biuro darbuotojas, ar laisvai be jokios darbo sutarties verčiantis vertėjas, neretai turintis ir visai kito pobūdžio pagrindinę profesiją. O jei tokios neturi, tuomet vertimus jis dažniausiai atlieka savo namuose. Taigi galbūt verta pasvarstyti, kurio iš dviejų vertėjų, dirbančių skirtingomis sąlygomis, padėtis yra geresnė ir praktiškesnė.
Pirmiausia apžvelkime vertėjo, dirbančio biure, atvejį. Jis pasirašo darbo sutartį, pagal kurią nustatomos konkrečios darbo valandos, pietų pertrauka, toks vertėjas turi teisę į ligos pašalpą, apmokamas atostogas ir nedarbo dienas. Be to, jis dažnai atlieka vertimus nustatytomis darbo valandomis ir po to jau gali džiaugtis savo laisvalaikiu vakarais ir savaitgaliais. Žinoma, tai nereiškia, kad taip yra visada: neretai gavę didesnį ir skubų vertimą, jie sėdi viršvalandžius arba nešasi darbą namo. Vis tik dažniausiai po darbo vertėjai būna laisvi. Žinoma, čia yra ir kitų niuansų. Darbo metu atsiradus neatidėliotinų reikalų jiems ne visada gali atsirasti galimybė pasišalinti iš darbo vietos ir susitvarkyti savo asmeninius reikalus – juk vertėjas biure nuolat turi darbų arba bet kurią minutę gali gauti naujų. Na, bet priklausomai nuo situacijos, susitarti dažniausiai įmanoma visur ir dėl visko.
O dabar pažvelkime į vertėjo, dirbančio namie, situaciją. Turbūt didžiausias tokios padėties pliusas yra tas, jog vertėjas gali pats sau nusistatyti darbo valandas ir vertimų kiekius priklausomai nuo savo finansinės padėties. Iš kitos pusės, dėl tos pačios priežasties, jog vertėjas yra tarsi „laisvo oro direktorius“, jo padėtis gali tik pasunkėti. Pasiėmęs vertimą, jis gali pasikoreguoti, kada būtent jis tą darbą atliks. Tačiau, kaip dažnai nutinka visiems, dirbantiems namuose, tas darbo valandas nusistatyti kartais yra labai sunku: visuomet atsiranda svarbesnių tuo metu reikalų – paruošti valgyti, išplauti indus, išvesti šunį, išimti iš skalbimo mašinos ir išdžiaustyti skalbinius ir pan., o, be to, atsiranda daugiau galimybių „nusimuilinti“ nuo darbo, pvz., pažiūrėti per televiziją rodomą įdomų filmą ar kartojamą nematytą laidą. Be to, tokie vertėjai dažniausiai turi mažiau socialinių garantijų ir pan. ir turi mažiau galimybių „pasižmonėti“ – kartais taip visą dieną ir prabūna namie. Bet jie visuomet gali tvarkyti savo reikalus nepriklausomai nuo paros laiko – juk konkrečių darbo valandų tokie vertėjai neturi.
Taigi kurių vertėjų situacija geresnė? Kur versti yra geriau, smagiau, lengviau, patogiau? Ko gero reiktų pasakyti, kad kiekvienu atveju, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, yra ir savų pliusų, ir savų minusų, tačiau svarbiausia – visada džiaugtis ir įvertinti tai, ką turi!